Nemažai žmonių turi blogą įprotį nuolat lyginti save su kitais. Galima palyginti pasiekimus ir nesėkmes, išvaizdą, charakterį, finansinį turtą, talentus ir apskritai visą gyvenimą. Ir ne kiekvienas tokio įpročio išsiplėtęs žmogus supranta, kad nuolatinis savęs palyginimas su kuo nors beveik niekada negali sukelti kažko gero.
Itin retais atvejais polinkis lyginti save su kitu žmogumi gali duoti teigiamų rezultatų. Kai kuriems žmonėms šis įprotis yra būdas motyvuoti save judėti į priekį, išsiugdyti ir pasiekti kai kuriuos tikslus, padaryti tam tikrus pokyčius savo gyvenime. Tačiau didžiąja dalimi atvejų savo santykiai su kitu asmeniu sukelia neigiamų pasekmių. Be to, jie ne visada yra tinkamai realizuojami.
Kodėl palyginimas yra blogas? Pagrindinė tokio įpročio bėda yra ta, kad tai negali pastūmėti žmogaus į jokius pasiekimus, bet, priešingai, priversti jį sustingti vienoje vietoje. Kai žmogus lygina save su kitais žmonėmis, jis dažniausiai pabrėžia, kad kitas žmogus yra sėkmingas, gražus ir populiarus, ko negalima pasakyti apie save. Palaipsniui tai gali sukelti nuolatinį vidinį stresą, ugdyti nenaudingus kompleksus ir baimes bei labai nuvertinti savivertę.
Įprotis reguliariai lyginti savo pasiekimus ir sėkmes su kitų žmonių pasiekimais ir sėkmėmis gali lemti vidinių jėgų išsekimą, per didelį motyvacijos sumažėjimą. Psichologai yra tikri, kad polinkis lyginti save su kitais neišvengiamai veda į regresiją, saviugdos trūkumą.
Natūraliai nerimaujantiems, lengvai įsimenamiems, pažeidžiamiems ir labai emocingiems asmenims toks žalingas įprotis gali tiesiogine prasme virsti katastrofa. Būtent polinkis lyginti gali būti neurozių, nerimo sutrikimų išsivystymo pagrindas, sukelti apatiją ar net sukelti ilgalaikę depresiją. Kaip taisyklė, beveik neįmanoma patekti iš tokių būsenų.
Taip pat žalinga lyginti save su kitais dėl tos priežasties, kad tokia tendencija suteikia vidiniam kritikui, kurį turi kiekvienas žmogus, ypatingų galių. Nuolatinio lyginimo fone ima vystytis savęs kaltinimas, savęs žymėjimas. Žmogus nustoja adekvačiai vertinti save, savo gyvenimą, talentus, sėkmes, pasiekimus. Nustoja kelti sau normalius tikslus. Laikui bėgant mintis, kad žmogus nusipelno nuostabaus gyvenimo, kad jis nori ir gali lavinti savo įgūdžius bei kurti normalią karjerą, yra slopinamas nuo sąmonės. Paprastai šios valstybės žmonės atmeta mintį, kad gyvenimas yra sutvarkytas taip, kad kas nors visada būtų aukščiau, žingsniu priekyje. Jie pradeda suvokti visą pasaulį - taip pat ir save - tik niūrioje, niūrioje šviesoje.
Palyginimas gali lengvai sugadinti bet kokį talentą. Siekiantis menininkas, turintis panašų įprotį, gali labai greitai atsisakyti piešimo, lygindamas save su jau įsitvirtinusiais iliustratoriais ir dailininkais.
Situacija, kai tėvai nuolat lygina savo vaiką su kuo nors kitu, o pats vaikas pasirodo neigiamai, gali lemti tai, kad vaikas tampa pasyvus, uždaras. Suaugus tokiam asmeniui gali skirtis priklausomybė, neryžtingumas, nesugebėjimas apginti savo nuomonės. Jis visada kreipsis į kitus žmones, pastebės, ką jie tariamai daro geriau. Be to, nuolatinis palyginimas gali paskatinti padidėjusį vaiko atidėliojimo polinkį.
Psichologai laikosi minties, kad nuolatinis savęs palyginimas su kitais žmonėmis blokuoja vidinės energijos gamybą. Ir be jo neįmanoma normaliai vystytis ir būti sėkmingam gyvenime. Ši energija dažniausiai skatina susidomėjimą, potraukį naujiems dalykams, norą kažko pasiekti. Be tokio žmogaus gyvenimas tampa nuobodus, nuobodus, pilkas. Ir patį žmogų sustiprina mintis, kad jis yra nesėkmė, neaišku, kodėl jis apskritai atėjo į šį pasaulį.
