Megapolio sindromas egzistuoja beveik kiekviename dideliame mieste gyvenančiame asmenyje. Vienose ji yra ryškesnė, kitose - mažiau, tačiau sakyti, kad jos apskritai nėra, reiškia apgauti pirmiausia save patį. Ekspertai teigia, kad gyvenimas to paties tipo „dėžėse“, kurios daugiausia telkiasi miego zonose, yra labai pavojinga psichinei žmogaus sveikatai.
Statistika rodo, kad daugiau nei 90% didžiųjų miestų gyventojų juose gyvena tik dvi ar tris kartas. Jų protėviai egzistavo visiškai kitomis sąlygomis, dažniausiai jie gyveno žemėje ir tvarkė savo namus. Tokių žmonių gyvenimo būdas radikaliai skyrėsi nuo to, kuris egzistuoja dabar tarp jų palikuonių. Žmonės anksti atsikėlė, daug laiko praleido lauke ir nuolat judėjo.
Kai į kaimą atėjo elektra, viskas pasikeitė. Jei anksčiau dirbti naktį buvo neįmanoma, tai su lemputės šviesa tai tapo įprasta ir natūralu. Pamažu gamyba ir pramonė didino savo galią, miestai ėmė augti, o žmogus pamažu ėmė virsti socialiniu vienetu. Persikėlimas į didmiestį privertė visiškai pakeisti gyvenimą. Pasirodė agresija, depresija, nuolatinis nuovargis ir vienišumo jausmas.
Kodėl išsivysto megapolio sindromas?
Ekspertai teigia, kad lėtinio nuovargio sindromas didmiesčio sindromo kontekste kyla iš didžiulio kiekio vaizdinės informacijos, galinčios sukelti ne tik teigiamų, bet ir neigiamų emocijų. Daugybė skelbimų, užrašų, iškabų, ženklų nuolat pritraukia žmogaus dėmesį, nesuteikdami jam jokios galimybės atsijungti nuo to ir atsipalaiduoti. To paties tipo pastatai taip pat nesuteikia džiaugsmo ir nepažeidžia gamtos harmonijos. Visa tai neigiamai veikia psichiką.
Dar didesnį spaudimą psichikai sukelia nuolatiniai garsai. Tyla būna tik labai trumpą laiką ir tik vidury nakties. Bet tai ne visada atsitinka, jei po langais nuolat įjungiama automobilio signalizacija arba eina linksma kompanija. Televizija, muzika, radijas, kompiuteris, telefonas - visi šie prietaisai skleidžia nuolatinius garsus, tačiau ir tai nėra blogiausias dalykas.
Televizijoje transliuojamos programos, kuriose informacijos srautas tiesiogine prasme liejasi su žmogumi, lydimas ne visada malonių garsų. Tas pats pasakytina apie radijo programas, muzikos klausymą, nuolatinius telefono skambučius. Kad atlaikytų šį garsų srautą, žmogus turi turėti itin stabilią psichiką ir tuo pasigirti gali tik nedaugelis. Emociškai reaguojant į viską, ką žmogus kasdien girdi, nenuostabu, kad vis daugiau žmonių pradeda kamuoti psichikos sutrikimai.
Didmiesčiuose gyvenančių žmonių asmeninė erdvė yra ribota. Statistika rodo, kad normaliam gyvenimui ir sveikatai žmogui šios erdvės reikia bent keturis kartus daugiau. Asmeninių ribų pažeidimas sukelia dirginimą, kuris palaipsniui pradeda kauptis ir anksčiau ar vėliau pasireiškia agresijos forma. Sveiką psichiką turės tik tie žmonės, kurie gali sau leisti ilgai pabūti tyloje ir vienatvėje, erdvėje, kurioje niekas nepažeis jų asmeninių ribų.
Megapoliuose žmonės gali būti apsupti didžiulio skaičiaus žmonių, nors ir labai vieniši. Iki šiol įprasti „susibūrimai“virtuvėje su nuoširdžiais pokalbiais praktiškai išnyko. Tam šiuolaikiniai žmonės paprasčiausiai neturi nei jėgų, nei laiko.
Be to, visuomenė žmonėms sėkmingai primeta elgesio stereotipus, kurių reikia siekti. Norėdami tapti sėkmingu, turtingu, garsiu, reikšmingu, turite laiko padaryti karjerą, susituokti ir dar daugiau, pritaikytą tam tikriems standartams. Žmogus pradeda išleisti visas jėgas ir energiją tam, ko kiti nori iš jo, o apie tai, ko jis pats nori, jis greitai pamiršta.
Galbūt verta susimąstyti, kodėl tiek daug žmonių pradeda pamažu grįžti į kaimą. Galbūt jie jau visiškai išgyveno metropolio sindromą ir nusprendė pakeisti savo gyvenimą.
