Pirmą kartą nerimas dėl kalbėjimo su savimi kyla vaikystėje, kai vaikas tampa pajėgus stebėti ir kontroliuoti vidinius psichinius procesus. Su amžiumi žmogus nustoja į tai atkreipti dėmesį, tačiau pokalbis su savimi tęsiasi visą gyvenimą.
Vidinė kalba arba savikalbėjimas yra dialogas tarp psichinių procesų komponentų. Žmogaus psichika nevienalytė. Pasak Z. Freudo, jis susideda iš Ego (viskas, ką suvokia žmogus ir supranta), Id (viskas, kas draudžiama, yra atstumta nuo sąmonės ir nėra realizuojama) ir „Super-Ego“(sąmoningi ir nesąmoningi procesai, kurie atstovauja sąžinė, elgesio normos ir taisyklės).
Nuo pat gimimo mažam žmogui dėl įgytų žinių vystosi sąmonė. Dalis informacijos dėl visuomenės kultūrinių ribotumų yra išstumta į sąmonę. Susisiekti su šia informacija yra sunku, bet įmanoma pasitelkiant fantazijas.
Tiesą sakant, pokalbis su savimi yra vidinis sąmonės dialogas su nesąmoningaisiais. Tokie pokalbiai prisideda prie nuolatinio žmogaus vystymosi proceso: sąmonės ribos praplečiamos ieškant draudžiamų norų tenkinimo formų. Tvirtų ribų tarp šių struktūrų buvimas ir dėl to vidinės kalbos nebuvimas trukdo žmogaus vystymuisi, o šių ribų nebuvimas daro psichikos ligonį, negalintį valdyti savo norų ir veržlumo.
Formuodamas „Super-Ego“struktūrą, vaikas privalo laikytis visuomenėje, šeimoje, konkrečioje komandoje priimtų normų ir taisyklių. Jos pamatus padėjo tėvai. Vaikas pagal savo reikalavimus matuoja savo veiksmus: kaip tėvas elgtųsi šioje situacijoje? Ką pasakytų mama? Kaip mano vyresnysis brolis jaustųsi? Pamažu idealios vaikui tėvų figūros tampa vidiniais daiktais, jų reikalavimai ir nuostatai tampa žmogaus reikalavimais sau.
Kalbėjimasis su savimi yra nuolatinis dialogas, susitarimai tarp trijų psichikos struktūrų: Ego, Id ir Super-Ego. Suaugęs žmogus dažnai net nepastebi, kaip vyksta šis pokalbis, tačiau sunkiose gyvenimo situacijose jis atkreipia dėmesį į vidinius pokalbius, kurie prasideda savyje, kurie kartais padeda priimti teisingą sprendimą.
