Kokia mikčiojimo prigimties ir mechanizmų esmė?
Pasaulio literatūroje yra labai geras pavyzdys, kuris padeda suprasti mikčiojimo prigimtį. Alanas Marshallas knygoje „Aš galiu peršokti balas“apibūdina vieną moterį, kurios smakras buvo ilgas ir negražus. Aplinkiniai stebėjosi, kodėl ji jo nenusiskuto. Ir faktas yra tas, kad jei ji nusiskuto, ji pripažins jo egzistavimo faktą. Reikėtų drąsos pripažinti savo ydą, susidurti su kažkuo nepatrauklu savyje.
Šis palyginimas leidžia suprasti vieną mikčiojimo aspektą. Mikčiojimas (didžiąja dalimi atvejų) bando paslėpti savo ydą, paneigti, atmesti, dėti dideles pastangas, kad niekas nesuprastų, jog jis mikčioja. Jis nuolat kovoja su mikčiojimu.
Tai yra mikčiojimas neigia savo mikčiojimo faktą. Tai pasireiškia ir tuo, kad mikčiojimas kalbant labai stengiasi tai nuslėpti.
Kaip elgsis žmogus, neigiantis savo rankos egzistavimą? Jis paslėps ranką, užmaskuos, bijos, kad kas nors supras, ką slepia, jis nuolat jaudinsis. Kuo daugiau jis slepia ranką, tuo daugiau dėmesio jai skirs, tuo keisčiau jis atrodys kitų akyse.
Panaši situacija ir mikčiojant. Kuo daugiau žmogus bando nesmulkinti, tuo labiau jis pradeda įsitempti, o tai vėliau sustiprina mikčiojimą. Žmogus negali galvoti apie kažką beprasmio. Jei jis galvoja apie kvėpavimą, tai yra mintis apie kvėpavimą; jei jis galvoja apie nekvėpavimą, tai taip pat yra mintis apie kvėpavimą. Jei žmogus galvoja apie savo mikčiojimą, tai yra mintis mikčioti, bet jei jis galvoja apie mikčiojimą, tai yra ta pati mintis. Taip pat mikčiojimo būsena yra labai apkrauta emociškai. Mikčiojantį žmogų lydi nerimas, baimės ir kitos neigiamos emocijos.
Šie apmąstymai leidžia padaryti labai įdomias išvadas. Mano nuomone, svarbiausia yra tai, kad nenaudinga kovoti su mikčiojimu. Tai tik sustiprina. Aš labai noriu nesmulkinti, bet būtent dėl šio noro ir kuriu ir sustiprinu mikčiojimą. Argi ne paradoksalu?
Tai tikriausiai vaidina pagrindinį vaidmenį tuo, kad mikčiojančiam žmogui po vidurio amžiaus kalbos problemos paprastai pradeda mažėti. Šiame amžiuje jie tiesiog jau palieka nesutaikomą poziciją, kuri buvo anksčiau.
Jei mikčiojimą žmogus skaudžiai suvokia, jam gali kilti noras nekalbėti ar kalbėti kuo mažiau, t. neapsaugokite nuo tokių nemalonių pojūčių. Jis pradeda tolti nuo situacijų, kai jie patys kalba, galvoja, kaip pasakyti mažiau arba nesakyti, atsitraukia į save.
Šis reiškinys vadinamas „rąstiniu paradoksu“ir jį apibūdina V. Levy. Jei rąstas guli ant žemės, tada juo labai lengva vaikščioti, jei jį pakeli metru, tada vaikščioti sunkiau, jei 20 metrų, tada nepasiruošusiam žmogui vaikščioti tiesiog neįmanoma.. Pastaruoju atveju žmogus pradeda galvoti, kaip nenukristi. Tai yra, jis nukreipia savo pastangas mintims apie kritimą, taip programuodamas ir formuodamas tuos nepatogius judesius, kurie neleis jam praeiti. Tas pats mechanizmas galioja mikčiojimui.
