Pasipiktinimo jausmas yra pažįstamas kiekvienam žmogui. Į širdį prasiskverbiantis apmaudas nuodija nuotaiką ir netgi gali neigiamai paveikti fizinę būklę. Kaip susidoroti su susierzinimu, užkirsti kelią jo transformacijai į ilgalaikę depresiją?
Jei esate įžeistas, pirmiausia pasistenkite nusiraminti, kad aistros būsenoje nedarytumėte veiksmų, kurių pasekmes bus sunku ištaisyti.
Automatinės treniruotės metodikos, pasivaikščiojimas gryname ore ar, jei įmanoma, bet kokia atpalaiduojanti procedūra padės susidoroti su pagrindinėmis apmaudo apraiškomis. Jei leisite įsižeidimui vystytis, tuomet prie šio jausmo gali būti pridėta visa krūva neigiamų emocijų: nusivylimas, sumišimas, susierzinimas, pyktis ir net keršto troškimas.
Svarbu suvokti, kad apmaudas dažniausiai yra nepateisinami lūkesčiai. Jūs negavote laukiamų veiksmų iš nė vieno žmogaus, arba atvirkščiai - visiškai negavote to, ko norėjote ar nusipelnėte, jūsų nuomone.
Sužinokite, ar jūsų priešininkas galėjo žinoti ar bent manyti apie jūsų lūkesčius. Ar pasakojai jam apie savo siekius, ar tik laukei, kol jis tai išsiaiškins? Labai dažnai moterys įžeidžia vyrus, tikėdamosi iš jų to, ko net nežino.
Įtraukite savikritiką ir pagalvokite: galbūt jūsų prisilietimas yra hipertrofuoto pasididžiavimo apraiška, kai viskas aplinkui eina ne jūsų keliu, o savo demonstratyviais nusikaltimais bandote pritraukti ypatingą dėmesį sau. Tada nuoširdžiai reikia pripažinti, kad nuodijate gyvenimą ne tik sau, bet ir aplinkiniams.
Išbandykite šį psichologinį triuką, kuris veiksmingai malšina apmaudą: įsivaizduokite save kaip savo skriaudėjo advokatą ir pabandykite apginti priešininką. Visai gali būti, kad pradėsite adekvačiai mąstyti, tada galėsite pateisinti savo pažeidėją ir suprasti, kodėl įvyko nesusipratimas. Ir suprasti jau yra didelis žingsnis atleidimo link.
Atleisti savo nusikaltėliui bent jau širdyje yra geriausia, ką galite padaryti dėl savo ramybės, net jei jūsų neatsiprašėte. Po atleidimo atsikratysite alinančių vidinių monologų ir dialogų su smurtautoju ir atstatysite dvasinę harmoniją. Patys krikščionys pirmieji prašo atleidimo iš savo nusikaltėlių, teisingai manydami, kad jie patys yra kalti dėl šio nusikaltimo. Šiame veiksme pasireiškia tokios nuostabios žmogaus savybės kaip nuolankumas, išmintis, gerumas, taikumas ir dosnumas.
