Išdidumas priverčia žmogų galvoti, kad jis yra geriausias, ir tik jo nuomonė gali būti teisinga. Religijos požiūriu tai nepriimtina, tačiau psichologai taip pat tikina, kad reikėtų atsisakyti šios charakterio savybės.
Viena vertus, pasididžiavimas yra beveik nenugalima nuodėmė, nes žmogus, kurio charakteryje yra šis bruožas, niekada nepasiduoda ir nesugeba priimti minties, kad gali elgtis neteisingai. Nepaprastai sunku jį įtikinti ar juo labiau palaužti. Kita vertus, nors pašaliniai žmonės negali susitvarkyti su išdidžiu vyru, jis gali sunaikinti save, sunaikinti savo gyvenimą ir atstumti visus, kurie jį myli ir vertina. Puikybės kelias yra vienatvės kelias.
Išdidūs žmonės dažnai degraduoja. Jie nepriima kritikos ir nuoširdžiai tiki, kad viską daro puikiai, o jų blogai linkintys žmonės yra pavydūs arba kvaili. Geriausiu atveju žmogus stovi vietoje, nejuda į priekį, blogiausiu atveju praranda įgūdžius ir žinias. Net jei išdidus žmogus pasiekia sėkmę, jis nesugeba jos ilgai išlaikyti. Toks žmogus nesimoko iš savo klaidų ir dažnai visą laiką žengia ant to paties grėblio, griaudamas savo gyvenimą. Taigi protingas ir talentingas aktorius gali sunaikinti savo karjerą neklausydamas režisieriaus, nuolat vėluodamas į repeticijas ir filmavimą ir nuoširdžiai tikėdamas, kad viskas sukasi tik apie jį.
Išdidumas gali sunaikinti asmenybę ir gerus santykius. Nedaugelis žmonių sugeba ilgai likti pas save arogantišką asmenį, kuris save iškelia aukščiau kitų, nes tokie santykiai siejami su nuolatiniu žeminimu, nors ir tyliu. Ginčai su artimaisiais, nuolatiniai konfliktai darbe, meilės santykių sunaikinimas - tai, psichoterapijos požiūriu, laukia žmogaus, kuris nesugeba atsikratyti savo pasididžiavimo.
Psichologai perspėja nepainioti pasididžiavimo ir pasididžiavimo. Žmogus turėtų savęs vertinti, jis turėtų mylėti ir vertinti save. Tačiau tuo pat metu svarbu pripažinti kitų žmonių orumą, pamatyti ir ištaisyti savo klaidas, tobulėti. Tai pasididžiavimas, kurio nepapildo arogancija ir egoizmas.
