Yra keturi adaptacijos tipai. Jie skiriasi žmogaus adaptacijos kokybe ir laipsniu visuomenėje ir jam pačiam. Norint, kad gyvenimas būtų pilnas, turtingas ir patenkintas, reikia siekti visiško, sisteminio prisitaikymo.
Vidaus psichologas A. A. Reanas nustatė keturias adaptacijos rūšis, naudodamas du kriterijus: vidinį ir išorinį.
- Jei žmogus yra pritaikytas pagal vidinį kriterijų, tai reiškia, kad jis sutaria su savimi, seka jo norus ir savo vertybes realizuoja elgesyje.
- Jei žmogus yra pritaikytas pagal išorinį kriterijų, tai reiškia, kad jo elgesys atitinka visuomenės, kurioje jis gyvena, normas. Jis sprendžia socialines problemas, nepažeidžia įstatymų ir neprieštarauja visuomenės tradicijoms.
A. A. Reanas mano, kad visiškam (sisteminiam) prisitaikymui būdingas prisitaikymas tiek pagal vidinius, tiek iš išorės kriterijus. Tai reiškia, kad žmogus naudingas visuomenei, realizuodamas save, savo potencialą. Tokį žmogų galima vadinti save aktualizuojančia asmenybe.
Jei žmogus gyvena be sutikimo su savimi (eina į nemylimą darbą, yra jam skaudiuose santykiuose, negali rasti sau patinkančio pomėgio ir pan.) Ir tuo pačiu nėra naudingas visuomenei (jo darbo produktas nėra paklausūs arba nėra visiškai), - tai reiškia, kad asmenybė yra visiškai neteisingai sureguliuota. Bet kuris asmuo gyvenimo krizių laikotarpiu patiria laikiną visiško netinkamo prisitaikymo būseną.
Be dviejų kraštutinių variantų - sisteminio prisitaikymo ir visiško netinkamo sureguliavimo - yra du tarpiniai variantai:
- Įsivaizduojama adaptacija pagal vidinį kriterijų.
- Įsivaizduojama adaptacija pagal išorinį kriterijų.
Pirmuoju atveju žmogus gyvena pagal savo taisykles, tačiau tuo pačiu jis neatsižvelgia į visuomenės normas. Geriausiu atveju jis atrodo kaip juoda avis. Blogiausiu atveju tai suvokiama kaip nusikaltėlis. - Mylėk save, čiaudėk visiems. Tačiau sėkmės šiuo atveju nereikia tikėtis.
Antrasis atvejis yra dažnesnis. Išoriškai atrodo, kad žmogus yra prisitaikęs: jis turi deramą darbą, gerai rengiasi, turi šeimą ir draugus. Bet tuo pačiu metu jis jaučia tuštumą, beprasmybę gyvenime. Jis neturi tikslo. Jis traukia diržą, tačiau negali savęs išreikšti, negali būti realizuotas. Tokio žmogaus gyvenimas neturi spalvų arba, priešingai, yra užpildytas ryškiomis įvykių dėmėmis, tačiau jos jo tikrai neįkvepia, o tik leidžia nužudyti laiką ir atsikratyti nuobodulio.
Skirtingais gyvenimo laikotarpiais adaptacijos procesas vyksta skirtingais būdais. Kiekvienas asmuo gali būti bet kurioje iš keturių aprašytų prisitaikymo būsenų.
Tačiau būtina siekti sisteminės socialinės adaptacijos būsenos, kuri reiškia savęs supratimą, savo galimybių plėtojimą, tačiau taip, kad reikšmingai prisidėtų prie teigiamos visuomenės raidos.
