Šiuolaikinėje visuomenėje žmonės sunkiai dirba, kuria karjerą, pasiekia tam tikrų sėkmių ir pozicijų. Tai galima laikyti absoliučiai normalu, jei nuo darbštumo kategorijos pereinama prie darboholizmo. Kai žmogus visą laiką skiria pačiam darbui arba galvojimui apie būsimą ar esamą veiklą, tai gali sukelti rimtų sveikatos problemų.
Ekspertai mano, kad sunkus darbas, tapti profesionalu ir uždirbti pakankamai pinigų yra vidutinio amžiaus žmonių norma.
Tam tikru momentu pinigų siekimas ir profesinis augimas tampa ne džiaugsmu, o sunkia užduotimi. Žmogus pradeda pavargti, jo nebedžiugina sėkmė ir net uždirbtos sumos. Jis virsta dirgliu asmeniu. Kolegos, tai pastebėję, stengiasi mažiau su juo bendrauti, o viršininkai ne visada būna patenkinti jo darbo rezultatais. Taigi atėjo laikas sustoti ir pereiti prie savęs, šeimos, poilsio, išvykų į gamtą ar vasaros rezidenciją, knygų skaitymo ir daug daugiau, kas žmogui teikia malonumą ir džiaugsmą. Jei žmogus laiku pastebėjo, kad laikas ką nors pakeisti, tada jis nepraras psichinės pusiausvyros ir ramiai pradės atstatyti savo gyvenimą. Jei taip neatsitiks, galime sakyti, kad asmuo kenčia nuo darboholizmo.
Darboholiko portretas
Darboholikas yra aistringas tik darbui. Net ir tada, kai žlunga jo asmeninis gyvenimas ir atsiranda pirmieji ligos požymiai, jis nenustoja varginti darbo ir galvoja apie tai dieną naktį.
Darboholizmas yra tokia pati problema kaip ir alkoholizmas. Patiems to atsikratyti labai sunku, nes abi yra priklausomybės. Bet ne tik pats žmogus tampa priklausomas nuo jo priklausomybės nuo darbo, darboholizmą skatina ir visuomenė, kurioje mes visi gyvename.
Darboholikai ne visada yra sėkmingi žmonės, tuo tarpu daugelis yra pasirengę paaukoti save dėl darbo, net nesulaukę norimo pripažinimo. Tarp psichologų yra nuomonė, kad darboholiką galima palyginti su savižudžiu, nes abu iš tikrųjų žudosi.
Darboholikui darbas yra pats gyvenimas. Ji gali visiškai pakeisti jo šeimą, draugus ir bet kokius pomėgius, nesusijusius su jo veikla. Jis visada stengiasi vėluoti darbe, net kai tai nėra būtina.
Darboholikas nežino, kaip ir negali pailsėti, todėl savaitgalis jam yra kankinimas, o dalį darbo jis imasi, jei įmanoma, namuose. Jei dėl kokių nors priežasčių darbas baigiasi, žmogus jaučiasi nenaudingas ir negali rasti sau vietos. Viskas, kas neturi nieko bendro su darbu, jam yra tuščia pramoga. Kai darbas bus baigtas, darboholikas niekada nebus tuo patenkintas. Jis vėl ir vėl slinks savo galva: ar jis padarė viską taip, kaip reikėjo, ir nerimavo dėl to, kaip jo darbą įvertins ir supras viršininkai. Jei kažkas nesiseka, tai darboholikui tai yra košmaras ir visiška katastrofa.
Prie ko veda darboholizmas?
Galų gale tokios veiklos rezultatas yra:
- nuovargis;
- stresas;
- agresija;
- nemiga;
- aukštas kraujo spaudimas;
- širdies ir virškinimo problemos;
- psichikos problemos;
- neatmetami ir psichiniai sutrikimai.
Darboholikas neturi laiko kreiptis į gydytoją, eiti apžiūrėti ir stebėti jo sveikatos būklę. Iš jo galite išgirsti frazę „Kada nors vėliau …“. Bet, deja, „vėliau“gali ir nebūti.
Kodėl žmogus sugeba atsidurti tokioje būsenoje
- Nesugebėjimas išspręsti bet kokių gyvenimo problemų ir nenoras to išmokti. Eiti į darbą yra būdas išspręsti bet kokias problemas.
- Nesugebėjimas būti vienam ir mėgautis poilsiu su savimi.
- Neteisingas auklėjimas. Jei vaikas būdavo giriamas namuose tik atsinešęs penketukus ir visą laiką skyręs mokymuisi, jis sužinojo, kad tik tada, kai nuolat mokaisi (dirbi), esi mylimas.
- Nesugebėjimas atsikratyti kompleksų ir baimių, pakelti savigarbą ir savivertę.
- Įprotis viską daryti dėl kitų ir niekada nieko nenorėti sau. Toks žmogus gyvena „privalo“būsenoje.
Darboholizmas gali būti lyginamas su liga, kai žmogus sugeba visiškai sunaikinti save ir net mirti, neturėdamas laiko pradėti vertinti gyvenimo.
