Paauglystė yra labai sunkus laikotarpis paauglio gyvenime. Šiame amžiuje tėvams labai lengva prarasti ryšį su savo vaikais.
Daugelio paauglių vienatvė užima didžiąją dalį emocinio turinio, daug daugiau nei suaugusio žmogaus ir netgi daugiau nei vaikų. To priežastis gali būti daugybė priežasčių, pavyzdžiui, nelabai šilti santykiai šeimoje, sunkumai suvokiant, kaip reaguoti į konkrečią situaciją, nesusipratimas, kas jis yra kitiems, ar jie yra aukos, ir jau įpratę būti ja ir paprasčiausiai niekam tikęs. Pastarieji dažnai dėl nepasitikėjimo niekam neatvirauja, neužmezga naujų pažinčių, artimai nebendrauja su jau esamais pažįstamais.
Tačiau nepaisant to, pagrindinis ir labiausiai paplitęs paauglio atsiribojimo nuo išorinio pasaulio veiksnys gali būti laikomas ne artimiausiais santykiais šeimoje. Juk būtent šeima iš pradžių formuoja gebėjimus ir emocinius įgūdžius, kuriais žmogus patenka į visuomenę, išorinį pasaulį. Santykių, tiek šeimoje, tiek mokykloje, ypatumai yra jų emocinis prisotinimas, pasitikėjimas ir meilė tarp šių santykių subjektų. Jei santykiuose su tėvais yra vieta agresijai, tada agresija bus vaiko bruožuose.
Gebėjimas susirasti draugų dažniausiai formuojamas šeimoje. Jei paauglys yra prisirišęs prie savo tėvų ir jaučiasi saugus, jis sugeba greitai susidraugauti su bendraamžiais. Paauglys, nejautęs meilės tėvams, daug mažiau domisi draugyste. Tai nereiškia, kad reikia nuolat šokinėti aplink vaiką ir visais įmanomais būdais išspręsti visas jo problemas. Yra dalykų, kuriuos vaikas turi įveikti pats. Vis dėlto bendravimas su juo turėtų būti šiek tiek atviresnis nei paprasčiausiai: "Ei, sūnau, kas mokykloje?"
Turite domėtis vaiko problemų priežastimis. Pavyzdžiui, jei jūsų vaikas sulaukė neigiamo įvertinimo, tuomet neturėtumėte jo skubėti su šūksniais ir priekaištais. Vaiko reikėtų paklausti, kas trukdė išmokti pamoką. Gal kažkas jam tiesiog neaišku. Būtina suprasti tokio paauglio elgesio priežastis ir visais įmanomais būdais parodyti, kad tėvai jį myli.
