Išdavystė yra vienas iš labai sunkiai atleidžiamų dalykų. Ypač jei tai daro artimieji. Kaip sakoma, kas išdavė vieną, išdavė du kartus. Keršyti tokiems žmonėms neverta, jie baudžia save, bet taip pat pasitiki.
Neturėtumėte pasitikėti žmogumi, kuris jau kartą jus išdavė. Jei jis tai padarė, reiškia, kad jis to norėjo, todėl jam buvo patogu. Kartais nutinka taip, kad po kurio laiko gyvenimas susiduria su išdavikais. Čia reikia išmokti suprasti, kad žmonės nesikeičia. Jūs neturėtumėte bendrauti su tokiu žmogumi blogio ir juo labiau atkeršyti. Tiesiog laikykite jį per atstumą. Netikėkite jo gailesčiu ir atnaujintomis draugystėmis, kurias jis siūlo.
Skaudžiausia, kai artimi žmonės pasirodo išdavikai. Tie, iš kurių nesitikite nešvaraus triuko. Yra apgaulės ir tuštumos jausmas. Žmogus yra silpna būtybė, o jausmų ir instinktų įtakoje tam tikrose gyvenimo situacijose jis pradeda gelbėtis. Pasiaukojimas būdingas nedaugeliui žmonių.
Polinkis į išdavystę, kaip ir kitos ydos, „įsisiurbia“, tu tai darai vieną kartą, o pakartoji vėliau daug kartų, pirmaisiais gyvenimo pakilimais ir nuosmukiais. Tokie žmonės iš prigimties yra silpni. Jie bijo atsakomybės, sunkumų, nori jų išvengti. Kai krizė praeina, jie grįžta ir pradeda „atgailauti“.
Tačiau ir tokie žmonės nusipelno atleidimo. Nes visi daro klaidų, tačiau pasitikėjimo klausimas čia aiškus.
