Vaikas pradeda suprasti ir jausti savo kaltę dėl to, kas nutiko būdamas 5–7 metų. Dažniausiai šį jausmą sąmoningai jame ugdo tėvai, manantys, kad jie elgiasi pagal geriausius ketinimus. Jie mano, kad taip augindami savo vaiką turi būti sąžiningi ir atsakingi. Tačiau ne visada norint ištaisyti klaidas pakanka pripažinti savo kaltę dėl jų.
Nurodymai
1 žingsnis
Jei grįšite į vaikystę, prisiminsite, kad suaugusieji, tėvai ar globėjai įskiepijo jums kaltę dėl tų veiksmų, kurie jiems nepatiko. Vaikui nebuvo nieko blogo sutepti drabužius, tačiau po to įvyko jis iš suaugusiojo išgirdęs žodžius, kad nemoka būti švarus, kad blogas. Paprastai ne patys veiksmai buvo pasmerkti, o juos įvykdęs asmuo. Kaltės jausmas į jūsų pasąmonę buvo įvestas per bausmių ir atlygių sistemą.
2 žingsnis
Palaipsniui, senstant, kaltės jausmas kiltų, kai jūs ar jūsų veiksmai nepateisino kitų lūkesčių. Šiuo metu buvo pakeista atsakomybės ir kaltės samprata. Pasąmonės lygmenyje supratote, kad situacijai ištaisyti nereikia jūsų veiksmų, pakanka tik atsiprašyti, pripažinti savo kaltę.
3 žingsnis
Toks pakeitimas vėliau žaidžia žiaurų pokštą su suaugusiuoju, kuris nuoširdžiai nesupranta, ko jam reikia šeimoje ar darbe. Pagal inerciją, kaip ir vaikystėje, jis žino, kad padarė nusikaltimą, tačiau parodė, kad yra kaltas, atsiprašė ir mano, kad klausimas baigtas. Tačiau suaugusio žmogaus, atsakingo už kitus žmones, veiksmai ir jam patikėtas darbas nėra panašūs į vaiko, kuris neprisiima jokios atsakomybės, nusižengimus.
4 žingsnis
Supraskite, kad suaugęs žmogus neturi jaustis kaltas. Jei padarėte klaidą, atsiprašymo nebepakanka - tikimasi, kad imsitės tolesnių veiksmų, kuriais pašalinsite kitiems padarytą žalą.
5 žingsnis
Kai nustojate mechaniškai atsiprašinėti, nepripažinti savo kaltės, iš vaikiško įpročio ir pradėsite stengtis visada būti atsakingi už savo žodžius ir veiksmus, tik tuomet jus galima laikyti tikrai suaugusiu. Atsikratykite kaltės jausmo ir išsiugdykite atsakomybės jausmą, jei norite, kad kiti į jus žiūrėtų rimtai.
