Kai kurie žmonės praranda viltį įgyvendinti savo norus. Jie nuolankiai susitaiko su savo likimu ir eina kartu. Koks įdomus gyvenimas be svajonės?
Kaip paukštis be sparnų
Daugelis žmonių gyvena su paprastais rūpesčiais ir nekuria grandiozinių ateities planų. Jie net nesusimąsto apie svajojimą, o į gyvenimą žvelgia ramiai ir tikroviškai. Tokie žmonės džiaugiasi, kad darbe nėra nereikalingų problemų, o jų šeimos yra sveikos ir klestinčios. Tačiau koks įdomus ir įdomus gali būti gyvenimas be svajonės?
Praktiškai visi planai susiję su šeimos maitinimu, pinigų taupymu ir atostogomis ar kažko pirkimu namams. Dienos rutina ir rūpesčiai dėl rytojaus negali įkvėpti žmogaus ir padaryti jo gyvenimą šviesiu ir įsimintinu. Visi veiksmai atliekami mechaniškai ir neturi didelės reikšmės.
Kai gimsta svajonės
Sapnas, priešingai, įkvepia ir įprasmina kiekvieną nugyventą dieną. Kai žmogus turi tikslą, jo gyvenimas tampa tarsi jaudinančia kelione. Nuo vaikystės svajonė buvo galinga savęs tobulinimo motyvacija. Iš pradžių vaikas stengiasi gerai pasirodyti, kad gautų pažadėtą prizą už sėkmę mokykloje. Vėliau jo svajonės tampa rimtesnės ir globalesnės.
Tuo pačiu gali būti, kad kitam kūdikiui nereikia apie ką nors svajoti, nes jo turtingi tėvai bando numatyti visus norus. Todėl prarandama sapno vertė. Tokių vaikų gyvenimas planuojamas daugelį metų į priekį: koks bus koledžas, žmona ir darbas. Tačiau išorinė gerovė, nesant jūsų pačių tikslų, nepadarys gyvenimo tikrai laimingo ir šviesaus.
Kūrėjo spalvų paletė
Dėl gebėjimo svajoti žmonės daro atradimus, stengiasi nustatyti naujus rekordus ir palikti atmintį bei naudą visai žmonijai. Tam tikra prasme svajonės yra pažangos variklis. Talentingi mokslininkai pirmiausia hipotetiškai spėlioja, kaip būtų gerai išrasti elektrą, automobilį ar dar ką nors. Įsižiebę idėja, jie sukuria realybę iš drąsaus sapno, kuris teikia džiaugsmą aplinkiniams ir jiems patiems. Judėdamas svajonės link, žmogus suvokia kiekvienos nugyventos dienos svarbą ir unikalumą. Jo gyvenimas yra ryški spalvų paletė. Su sapnu žmogui kyla noras gyventi ir kurti, kurti aplinkinį pasaulį ir jį tobulinti.
Žmogus, praradęs sugebėjimą svajoti, tampa pesimistu ar pragmatiku. Pirmuoju atveju jis nusivilia visame aplinkiniame pasaulyje ir yra užsiėmęs ieškodamas visko, kas neigiama. Ir antrasis gyvenimas primena šaltą skaičiavimą, kai pagrindinis tikslas yra pasinaudoti bet kokiomis aplinkybėmis. Tokio gyvenimo negalima pavadinti šviesiu ir jaudinančiu.
