Žmogaus mirtis aplinkiniams žmonėms dažnai būna nesuprantama, baisi, skausminga. Ir kaip galima susitaikyti su tuo, kad artimas giminaitis ar draugas, buvęs su tavimi visą gyvenimą, staiga dingsta iš Žemės paviršiaus visiems laikams?
Pirmiausia verta prisiminti, kad viskas šiame pasaulyje išgyvena tam tikrus vystymosi etapus: gimimas, augimas, branda, senėjimas, mirtis. Be to, tai taikoma ne tik žmonėms ir gyvūnams, bet ir negyvos gamtos objektams: žvaigždėms, valstybėms, civilizacijoms ir kt. Niekas šiame pasaulyje netrunka amžinai, taip veikia Visata.
Trumpai pagalvokite apie tai, kad po šimto metų niekas šiandien gyvenantis nebus Žemėje. Nebent lieka tik keli - vadinamieji šimtamečiai. Atsižvelgiant į įvykį planetos mastu, galima daryti išvadą, kad anksčiau ar vėliau mes visi mirsime, kiekvienas žmogus turi savo buvimo Žemėje laikotarpį.
Jei esate tikintis, jums bus lengviau suprasti ir išgyventi artimo žmogaus mirtį, nes tikėjimas teikia vilties. Pagal Bibliją visi laukiame antrojo Kristaus atėjimo, visų mirusiųjų prisikėlimo ir Paskutinio teismo. Teisieji liks Dangaus karalystėje, ugninė hiena amžinai praryks nusidėjėlius. Maždaug taip stačiatikybė numato visų krikščionių ateitį.
Tuo tarpu, laukdami Šventojo Rašto knygose numatytų įvykių, apsilankykite šventykloje, užsisakykite atminimo maldas, uždegkite žvakes mirusio Dievo tarno sielos ramybei, bendraukite su kunigu - visa tai jums padės bukas praradimo skausmas.
Yra ir kitų religijų, išskyrus stačiatikybę, kuriose žmonės taip pat tikisi gyvenimo po mirties galimybės. Pavyzdžiui, budizme žmonės tiki atgimimo grandine po mirties ir nušvitimu, kuris tampa žmogaus dvasinio ir asmeninio vystymosi apogėju. Apšvietęs budizmo žmogus yra asmuo, visiškai derantis su gamta ir Visata ir gaunantis įgūdžių, kurių paprastas žmogus negali kontroliuoti iki nemirtingumo.
Mirties esmė, jos prasmė daugeliu atžvilgių vis dar išlieka paslaptimi daugumai šiandien Žemėje gyvenančių žmonių. Jei fiziologijos požiūriu viskas yra daugiau ar mažiau aišku, tai klausimai apie sielos egzistavimą vis tiek lieka atviri.
Mirties diena vis dar yra gedulinga įsimintina data išvykusio žmogaus artimiesiems, bet kas žino, galbūt kada nors žmonija atskleis šią paslaptį, o šis įvykis įgis visiškai kitokį, sąmoningesnį įvertinimą.
