Suvokdamas save, žmogus neišvengiamai užduoda klausimą, kaip jį suvokia ir vertina aplinkiniai, kokią vietą jis užima socialinėje bendruomenėje. Savęs vertinimas gimsta iš atsakymų į tokius klausimus.
Savęs vertinimas yra asmeninė savybė, atspindinti asmens vertinimą dėl jo paties asmeninių savybių. Amerikiečių psichologas W. Jamesas tai pateikė kaip trupmeną: skaitiklis yra asmens teiginiai, o vardiklis - tikrosios jo galimybės. Jei vardiklis yra lygus skaitikliui, tai yra tinkamas savęs vertinimas, jei skaitiklis yra didesnis už vardiklį, jis pervertinamas, o jei jis yra mažesnis - nuvertinamas.
Aukštą savivertę turintis asmuo yra nemaloniausias subjektas, „agresyvus nevykėlis“, kuris dėl savo nesėkmės kaltina bet ką, bet ne save. Žemos savivertės turintis žmogus mažiau vargina kitus, tačiau labiau reikalingas psichologinės pagalbos.
Ne visos psichologinės problemos išsprendžiamos didinant savivertę. Asmeniui, turinčiam pakankamą, ypač pervertintą savivertę, nebus naudinga jo padidėjimas.
Žemos savivertės požymiai - dėmesio fiksavimas į savo nesėkmes, sėkmės nuvertinimas, neryžtingumas iki „nesėkmių vengimo“tipo elgesio. Ryškus tokio žmogaus pavyzdys yra moksleivis, kuris bijo atsakyti prie lentos („geriau išvis nieko nedaryti“). Tik šiuo atveju patartina kalbėti apie padidinimo poreikį.
Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, yra prisiminti savo sėkmę ir pasiekimus, jūs netgi galite viską parašyti raštu, pradedant nuo mokyklinio amžiaus. Pavyzdžiui, moteris gali patirti žemą savivertę dėl nesudėtingo asmeninio gyvenimo - tai reiškia, kad laikas prisiminti, kad mokyklą baigė aukso medaliu, o universitetas su pagyrimu pirmą kartą įstojo į aspirantūrą, gynėsi jos disertacija, tapo docente, paskutinį mokslinį straipsnį gyrė pats profesorius N ir t.
Idealus variantas būtų uždrausti sau kartą ir visiems laikams sakyti „aš nesėkmė“, „man nepavyks“ir kitų panašių frazių, kurios įkvepia žemą savivertę, tačiau tai neįmanoma. Tokios mintys ateis į galvą, tačiau joms turi būti parengti paneigimai: „Aš esu netobulas - niekas nėra tobulas“, „Aš nieko negaliu susitvarkyti - puikiai atlikau šį bei tą darbą“.
Svarbu išmokti tinkamai priimti komplimentus. Žmonės, turintys žemą savivertę, į juos reaguoja taip, lyg jiems būtų gėda dėl jų pačių pasiekimų („Ką tu, man tiesiog pasisekė“). Į komplimentus reikėtų atsakyti jei ne su pasididžiavimu, tada oriai: „Ačiū, bandžiau“, „Aš labai patenkinta, kad esate patenkinta mano darbu“.
Sunku neišmokti nesėkmės baimės - šį neišvengiamą žmonių, turinčių žemą savivertę, palydovą teks įveikti kiekvieną kartą prieš pradedant bet kokį verslą. Baimė atsitraukia prieš logiką: būtina išanalizuoti, kokia tai gali būti nesėkmė, kokias atsargines galimybes galima numatyti, jei kažkas nevyksta taip, kaip planuota.
Nereikėtų pernelyg nusivilti atlikus išankstinę analizę: reikia kuo greičiau pradėti dirbti, nes kitaip gali imti neapsisprendimas.
Išmokęs imtis verslo, nugalėdamas baimę, žmogus pasieks sėkmę, tikra sėkmė taip pat prisideda prie savivertės padidėjimo.
