Savižudžiai, paprastai, ilgai galvoja apie savo sprendimą, pasirenka savižudybės laiką, vietą ir būdą. Jie taip pat, kaip sakoma, „nusižudo“: moka skolas, rašo testamentą, dalija smulkius dalykus. Pastebėję tokį elgesį, galimos savižudybės artimieji turėtų kreiptis į psichiatrą.
Psichoterapinę pagalbą savižudybėms sudaro trys etapai: pagalba krizės atveju, krizių intervencija ir pagalba atliekant socialinę reabilitaciją.
Krizės palaikymo etape psichiatrui yra nepaprastai svarbu užmegzti pasitikėjimo santykius su pacientu: jo reikia klausytis nekritikuojant ir nesmerkiant. Kartais savižudžiui užtenka tiesiog pasisakyti, kad įveiktų visiškos emocinės izoliacijos jausmą ir taip sumažintų savižudybės riziką.
Krizių intervencija apima socialinės adaptacijos praradimo priežasčių nustatymą, paciento paskatų gyventi aktyvavimą ar formavimą, bendrą alternatyvių krizinės situacijos sprendimo būdų paiešką.
Jei psichiatras pastebi savo darbo rezultatus: pacientas rodo polinkį keisti savo sprendimą, šie rezultatai turi būti įtvirtinti atkuriant socialinės adaptacijos įgūdžius. Čia gali vaidinti didžiulį vaidmenį padedant pacientui kitiems žmonėms, esantiems tokioje pačioje situacijoje kaip jis pats ar dar blogiau. Tai leis pacientui suvokti savo poreikį ir užpildyti savo gyvenimą nauja prasme.
Sėkmingai baigus psichoterapiją, pacientas, norėdamas išvengti galimų atkryčių, turėtų ilgai likti psichiatro regėjimo lauke.
