Mirtis yra egzistencinė duota. Tiesiog taip, norime mes to ar ne. Žmogus, susitaikęs su savo baigtinumo faktu, supranta tikrąją gyvenimo vertę ir moka ja džiaugtis. Kam nerimauti dėl to, ko negalima išvengti? Ir tuo pačiu, kai mus palieka artimieji, emocijos uždengia mūsų galvas. Praradimo skausmas yra toks stiprus ir atrodo, kad esate ant beprotybės ribos.
Sielvarto laikotarpis eina per 5 etapus:
- Pirmasis etapas prasideda nuo to momento, kai žmogus sužino liūdnas žinias. Pirmoji reakcija yra neigimas. Jis nenori tikėti tuo, kas jam buvo pasakyta, jis gali „negirdėti“ir kelis kartus paklausti kalbėtojo. Galvoje kirbėjo mintys "Gal tai klaida?" Taigi žmogus atkakliai stengiasi nepripažinti šokiruojančios tikrovės, išvengti psichinių skausmų, apsisaugoti nuo kančių. Šis reiškinys yra psichologinė gynyba. Šiuo metu jis gali mąstyti objektyviai, realybė suvokiama kaip iškreipta.
- Po to seka agresija - aktyvesnis pasipriešinimas tam, kas įvyko, noras surasti ir nubausti atsakingus asmenis. Paprastai tie, kurie atnešė naujienas, patenka po ranka. Ir dažnai žmogus gali nukreipti agresyvius veiksmus jo atžvilgiu. Visos jo vidinės pusės rėkia ir pyksta, nenorėdamos sutikti su skaudžia realybe. „Kas kaltas?“, „Tai nesąžininga!“, „Kodėl jis?“- tokie klausimai užpildo visą sąmonę.
- Nieko nekeisdamas agresijos pagalba antrame etape, sielvartaujantis žmogus pradeda derėtis su gyvenimu ir Dievu: „Aš nedarysiu to ir to, tiesiog leisk viskam grįžti, aš pabundu, viskas pasirodys kaip klaida. "Sąmoningai ar ne, žmogus tiki stebuklu, galimybe viską pakeisti. Vieni eina į bažnyčią, vieni naudojasi burtininkų paslaugomis, kiti paprasčiausiai meldžiasi - veiksmai gali būti bet kokie, tačiau visi jie skirti realybės keitimui.
- Pasipriešinimas atima daug energijos, o žmogui išjungus energiją, prasideda depresijos laikotarpis. Niekas nepadeda: nėra ašarų, jokių veiksmų. Nuleidžiamos rankos, prarandamas susidomėjimas viskuo, apatija dengia galvą, kartais žmogus nenori gyventi, jaučiasi nieko nevertas. Kaltė, neviltis ir bejėgiškumas veda į izoliaciją. Dažnai gedintis žmogus griebiasi besaikio alkoholio ir narkotikų vartojimo, kad kažkaip sušvelnintų savo kankinimus.
- Paskutiniam etapui būdingos ašaros, kurios suteikia palengvėjimą. Keičiamas dėmesys į teigiamus mirusiojo prisiminimus. Atsistatydinimas ateina į gyvenimo realijas, mirties neišvengiamumą. Siautėjusios emocijos palaipsniui atslūgsta, jas pakeičia tylus liūdesys ir dėkingumas mirusiam mylimajam. Žmogus atgauna savo vidinę paramą, pradeda kurti ateities planus.
Tai yra idealus būdas išgyventi nuostolius. Bet kartais ilgam užstringa viename iš etapų. Tokiais atvejais, kai sielvartaujantis asmuo neturi pakankamai išteklių, verta kreiptis į psichologinę paramą, kur likusios stadijos bus perduotos kartu su specialistu.
