Tikriausiai beveik kiekvienas žmogus yra sutikęs teiginį, kad anksčiau buvo geriau ir „kur link šis pasaulis“. Galbūt mes patys esame panašių pažiūrų nešėjai. Nepaisant to, objektyviai atrodo keista, kad kiekvienas kitas istorinis laikotarpis darosi vis blogesnis. Gal tai suvokimo stereotipas?
Iš tiesų, kaskart išgirdus apie tai, kas anksčiau buvo geriau, kyla nedidelis sumišimas. Mes išgyvenome daug kritinių ir net tragiškų situacijų savo bendrajame likime. Per pastaruosius 100 metų įvyko revoliucijos, kolektyvizacija, represijos ir karai, ir daug objektyviau sudėtingesni ir blogesni nei dabartinis laikas, kuris taip pat yra savaip sunkus.
Keista, kad tokie posakiai buvo vartojami tiek prieš 50, tiek prieš 100 metų ir, matyt, per visą žmogaus egzistavimo laikotarpį. Todėl blogėja ne pasaulis, o kažkodėl žmonės laiką suvokia savaip, subjektyviai. Kokios gali būti šio suvokimo priežastys?
Paprastai tie, kurie gali palyginti skirtingus laikus, sako, kad anksčiau gyvenimas buvo geresnis, o tai reiškia, kad žmonės nebėra jauni, bent jau subrendę ar net pagyvenę. Įvertinus jų asmeninę istoriją, paaiškėja, kad jų jaunystė pateko į laikotarpį, kurį laiko geriausiu, nes jaunystė visada yra viltis, jėgų ir tikėjimo perteklius gyvenime. Galbūt jų suvokimas, kuris anksčiau buvo geresnis, yra susijęs būtent su to meto asmeniniu suvokimu, kuris sutapo su labiau klestėjusiu jų asmeninės istorijos laikotarpiu. Dabartinis laikas, kuris, jų žodžiais tariant, „yra daug blogesnis nei anksčiau“, tiesiog pateko į tą gyvenimo periodą, kai buvo kaupiami nusivylimai ir problemos, todėl daug kas subjektyviai suvokiama juodais tonais.
Nepriklausomai nuo laiko, jis turi savo plėtros galimybes ir sunkumų. Žmogus jaunystėje gali paprasčiau prisitaikyti ir įsilieti į savo laiką, kurį tada laiko geriausiu. Klausimai yra lengviau išsprendžiami, labiau varomi, o daugelis sunkumų, kurie dabar suprantami kaip problemos, jaunystėje buvo suvokiami kaip iššūkiai.
Taip pat reikia pažymėti dar vieną veiksnį. Žmogų formuoja kultūra, supanti jį vaikystėje ir, kiek mažiau, jaunystėje. Tai yra mentalitetas, vertybės, idealai, santykių ypatumai, žmonių bendravimo specifika ir didžioji dalis to, kas būdinga šiam konkrečiam laikui. Visi šie bruožai jam tampa žinomi ir tarytum labai giliai įspausti.
Bet kas, jei ateis kitas laikas, kai normos ir vertybės kardinaliai pasikeis? Tokiu atveju asmuo gali jaustis nereikalingas arba „ne vietoje“. Tai ne jo pasaulis, ne jo kultūra, jis jaučiasi svetimas tarp tų, kurie dar tik godžiai ima įsisavinti naują laiką. Akivaizdu, kad tuo pačiu metu jis jaučia praeities laiko tarpą kaip kažką labiau pažįstamo ir pradeda kristi į „gerų laikų“nostalgiją.
Kiekviena nauja karta gyvena šiek tiek naujame pasaulyje, palyginti su ankstesne. Pakanka pajusti kartų gyvenimo suvokimo skirtumą prieš ir po perestroikos. Kaip pasikeitė dainos, filmai, knygos, mada?
Be to, gyvenimo ir savo vietos suvokimui įtakos turi ir sveikatos būklė, kuri bėgant metams blogėja, todėl pati prisideda neigiamai.
Nostalgija praeičiai gali atsirasti ir dėl amžiaus krizės, nuo kurios praeities priklauso tolesnis savęs ir supančio pasaulio suvokimas.
Taigi šiame numeryje pagrindinis veiksnys yra tikrovės suvokimo subjektyvumas, o ne realus mūsų pasaulio būklės pablogėjimas.
