Svarbiausias socialinės sąveikos komponentas yra socialinė komunikacija. Šis terminas reiškia komunikacijos tipą, pagrįstą kryptingu informacijos perdavimu, leidžiančiu užmegzti vieno ar kelių asmenų sociokultūrinę sąveiką.
Bendravimo procesą galima suskirstyti į vidinį, grupinį ir tarpasmeninį. Sąveikos struktūra vaidina svarbų vaidmenį žmonių tarpusavio bendravimo procese. Pagrindiniai elementai yra informacijos siuntėjas ir jos gavėjas. Siuntimo grandinė turi atskirą duomenų šaltinį ir subjektą, kuris siunčia grįžtamąjį ryšį. Šiuo atveju informacijos šaltinis reiškia tam tikrą asmenį, kuris sugeba užkoduoti informaciją ir iš jos sudaryti pranešimą.
Norint perduoti žinias, objektui reikia komunikacijos kanalo: knygos, filmo, žodinio kanalo (pokalbio) ir kt. Apie informacijos gavimą adresatui galite sužinoti tiesiogiai per atsiliepimą. Bendravimo subjektas turi kažkaip reaguoti į pranešimą, ar tai būtų žodinė reakcija, ar kūno judesiai.
Grupė reiškia neriboto skaičiaus asmenų, kurie save įvardija kaip vienos bendruomenės narius, laikydamiesi tam tikrų taisyklių ir normų, konkrečios kultūros, rinkinį. Svarbi tokio bendravimo problema yra sprendimų priėmimas. Paprastai ši misija tenka grupės lyderiui, tačiau jo identifikavimo procesas yra dviprasmiškas. Žmonės labiau linkę paklusti neoficialiam grupės lyderiui nei oficialiai paskirtas vadovas. Šį reiškinį galima lengvai paaiškinti. Kiekvienas visuomenės narys trokšta išsipildyti savo interesų, o viršininkai dažniau pasirenka būdą, kaip išspręsti problemą savo naudai.
Intrapersonalus bendravimo procesas nėra socialinis. Savo sąmonės pagalba žmogus suvokia savo veiksmus, priima sprendimus įvairiose situacijose, atkreipia dėmesį į savo vietą visuomenėje, tačiau su juo nesitaria. Visa ši veikla vyksta griežtai individo vidiniame pasaulyje. Asmens gyvenime komunikacinė kompetencija gali tapti svarbiu įgyjimu. Būtent ji leidžia žmogui nelaikyti savyje patirties, bet sugebėti kompetentingai pasidalinti situacijos supratimu su kitais žmonėmis.
Jų funkcijos yra panašios visų trijų rūšių komunikacijos srityje: informacinės, reguliavimo, afektinės. Pirmasis rodo, kad žmogus nuolat gauna informaciją. Antroji funkcija paverčia komunikaciją organizuotu ir kontroliuojamu procesu. Trečioji funkcija leidžia asmeniui išsiaiškinti ar parodyti kitiems savo asmeninę emocinę būseną.
