Psichologas yra neįprasto likimo asmuo. Šią profesiją sunku sieti su kitais artimais žmonėmis. Net su tokiais žmonėmis, kur pagalba žmonėms - gydytojams, mokytojams, taip pat yra priešakyje. Psichologas turi prasiskverbti į pačias žmogaus asmenybės gelmes, jei jis nuoširdžiai nori jam padėti, suprasti subtiliausius motyvacijos niuansus. Kuo dar ypatinga ši profesija?
Pažiūrėkime, ar kiekvienas žmogus domisi elgesio ištakomis, yra paslėptas ir ne visada suvokiamas pačiam asmeniui motyvacija kokiems nors veiksmams? Žinoma ne. Šis susidomėjimas yra labai specifinis ir nepasitaiko labai dažnai. Tai rodo, kad ne kiekvienas žmogus gali ir turi būti psichologas. Paprastai šis susidomėjimas, toks reikalingas šiai profesijai, pasireiškia nuo vaikystės. Vargu ar įmanoma jį implantuoti dirbtinai.
Ar visi nori padėti kitiems, domisi kito gyvenimu, kad pasikeistų į gerąją pusę? Vėlgi, ne. Kiekvienas turi savo tikslus, savo dėmesį. Noras padėti kitam žmogui, kuris taip reikalingas psichologo profesijoje, reiškia savo jėgų ir asmeninių išteklių atidavimą. Ne visi gali tai sau leisti.
Užduokime sau klausimą: ar noras padėti kitiems atsiranda dėl savo pastangų, ar jis atsiranda gyvenimo procese, išgyvenant įvairias su žmogumi patirtas patirtis? Į šį klausimą nėra lengva atsakyti. Šio noro atsiradimui ar nebuvimui įtakos turi tiek išorinės gyvenimo aplinkybės, tiek šeimos tradicijos, paties žmogaus paieškos, artimiausia aplinka ir kt. Tačiau vargu ar įmanoma įsivaizduoti situaciją, kad žmogus, neturintis noro padėti kitiems žmonėms, jį uoliai ugdys. Kam? Ar sutikai tokių žmonių? Ar toks žmogus padarys tai, kas jį domins ir atitiks jau susiformavusius interesus bei norus? Daug dažniau žmogaus gyvenimo kelias susiformuoja veikiamas noro padėti kitiems ir galiausiai veda žmogų į veiklos sferą, kurioje jis gali įgyvendinti savo siekius.
Kol kas paaiškėja, kad psichologo profesija savo tradiciniu supratimu yra labiau pašaukimas nei profesija - kaip gebėjimas kokybiškai atlikti tam tikros rūšies veiklą. Bet pažiūrėkime, ar taip yra iš tikrųjų.
Be tokių būtinų asmeninių savybių kaip domėjimasis žmogaus psichikos gelmėmis ir noras padėti kitiems žmonėms, psichologo profesijoje būtina turėti galimybę ir priemonių šioms savybėms realizuoti. Priešingu atveju gauname susidomėjusį, malonų, atjaučiantį, bet visiškai bejėgį, bejėgį ir nesugebantį nieko pakeisti. Ir, žinoma, suprasdamas visą žmogaus kančios gylį, bet nieko negalėdamas padaryti, toks specialistas pajus savo neadekvatumą ir nenaudingumą. Ši situacija gali sukelti emocinį perdegimą ir kelia didelį pavojų asmeniui, pasirinkusiam tokią profesiją.
Ir čia tokia profesionalumo kokybė pradeda vaidinti būtent supratimą apie gebėjimą aiškiai, efektyviai ir efektyviai vykdyti savo veiklą, teikti pagalbą.
Skirtingai nuo ankstesnių savybių, kurias mes svarstome, profesionalumą galima ugdyti tik mūsų pačių darbu. Jis ateina su patirtimi, per mokymus, praktinį darbą su žmonėmis, įveikdamas save. Čia yra svarbiausios mūsų sąmoningos pastangos. Profesionalumas klostomas ilgai, nuolat stengiantis ir stengiantis, tačiau nuo tam tikro momento jis pasirodo esąs vienas vertingiausių psichologo asmenybės įrankių.
Taigi, pasirodo, kad psichologas greičiausiai yra ne pašaukimas ar profesija, o darnus pašaukimo ir profesijos susiliejimas tuo pačiu metu. Ir kaip bus šis lydinys, priklauso tik nuo konkretaus žmogaus.
