Retas žmogus niekada nebuvo susidūręs su pasyvia agresija iš šalies arba jis pats nebuvo tylaus protesto būsenoje, kai viduje verda pasipiktinimas, tačiau jokiu būdu negalima reikšti emocijų. Yra žmonių, kurie nuolat varžo savo vidinius impulsus, pamažu tampa pasyviais agresoriais. Kas išprovokuoja šią sąlygą?
Remiantis statistika, daroma išvada, kad vyrai, o ne moterys, linkę į pasyvią agresiją. Toks emocijų suvaržymas palaipsniui gali sukelti tiek bendravimo su žmonėmis problemų, tiek gana rimtų psichiką veikiančių sutrikimų. Kai kurie psichiatrai laikosi nuomonės, kad pasyvus agresorius yra diagnozė, kad tokie žmonės turi psichikos sutrikimų ir juos reikia gydyti.
Neigiama asmeninė patirtis gali sukelti polinkį į pasyvią agresiją. Kai tam tikroje situacijoje žmogus įsiliepsnojo, reiškė savo nepasitenkinimą, tačiau galiausiai aplinkybės susiklostė taip, kad jis buvo labai nepalankioje padėtyje. Traumuojanti gyvenimo patirtis, nuolatiniai nemalonių įvykių prisiminimai verčia žmogų slopinti emocijas, tyliai protestuoti ir pasyviai elgtis. Tačiau tai yra tik viena iš pasyvios agresijos priežasčių ir ji nėra pati dažniausia.
Dažnai žmonės, turintys tam tikrų asmenybės bruožų, turintys tam tikrą gyvenimo požiūrį ir turintys tam tikrų intrapersonalių problemų, linkę į tylų agresyvų elgesį. Pagal ką formuojama pasyvi agresija?
5 vidinės pasyvios agresijos priežastys
Padidėjęs nerimas. Labai nerimastingi žmonės turi itin sunkius santykius su situacijomis, kai tenka ginčytis, įrodyti savo požiūrį, ginti savo interesus ar reikšti nepasitenkinimą. Jie bijo tolesnių pokyčių, mieliau atsisako konfliktų, kurie gali dar labiau padidinti nerimą ir sukelti nerimą. Bandydami „pabėgti“nuo nemalonių pojūčių, tokie asmenys sulaiko neigiamas emocijas savyje. Jie paniurę tyli, nenoriai sutinka atlikti visas jiems nemalonias pareigas. Nesugebėjimas išlieti emocijų tampa pasyvios agresijos formavimosi priežastimi.
Drovumas ir neryžtingumas. Jei žmogus iš prigimties yra labai suvaržytas, drovus, kuklus, jam sunku parodyti savo tikrus jausmus. Jis bijo pritraukti sau nepagrįstą dėmesį, išsiskirti iš minios, kaip nors parodyti savo individualumą. Dažnai šios asmenybės savybės yra susijusios su žemu savęs vertinimu. Tačiau tokie žmonės gali patirti visą neigiamų jausmų audrą, kai jiems tenka „įlįsti“pagal kitų žmonių nuomonę.
Pareiškimas. Žmonės, kuriems vadovauja, dažnai taip pat yra labai pasitikintys, įspūdingi, atviri pasauliui ir pasirengę priimti kažkieno požiūrį. Tačiau tokiems asmenims palaipsniui ima formuotis pasyvus-agresyvus elgesys. Dažnai taip yra dėl to, kad žmogus paklūsta aplinkiniams žmonėms, ištveria, priima jų nuomonę ir požiūrį, tačiau vienu metu protesto jausmas viduje tampa labai stiprus. Žmonės, linkę į afektines reakcijas ir impulsyvų elgesį, tokioje situacijoje savęs nevaržys, jie rodys tikras emocijas. Tačiau tylūs ir varomi asmenys apsiribos tik tyliu protestu.
Priklausomybė. Šiuo atveju psichologinė priklausomybė gali būti skirtinga. Vienu atveju žmogus neparodo savo tikrųjų emocijų, užimdamas pasyvaus agresoriaus poziciją darbo kolektyve. To reikalauja aplinkybės, nes dėl nepasitenkinimo demonstravimo ir dėl skandalingo elgesio galite prarasti darbą. Kitu atveju žmogus tyliai sutinka su viskuo, kai yra priklausomas nuo savo partnerio ar jo tėvų. Joje vyrauja baimė prarasti žmogų / žmones, patekti į itin nepatogią padėtį, baimė likti vienam ar peržengti asmeninę komforto zoną.
Siekiame būti visiems naudingi. Yra kategorija žmonių, kurie iš visų jėgų stengiasi įtikti visiems ir visiems. Jie nemoka atsisakyti, pasakyti „ne“, nesugeba atlaikyti net nedidelio išorinio spaudimo. Apie tokius žmones norima, kad apie juos kalbėtų išskirtinai teigiamai, kad visi ir viskas juos nustatytų kaip pavyzdį ar jiems lygų. Jie stengiasi užimti „idealaus žmogaus“poziciją. Tačiau tuo pačiu metu asmenys, norintys tokio noro, turi nuslopinti savo norus, uždrausti sau kalbėti bet kokių klausimų tema, kad nesunaikintų savo reputacijos. Tuo remiantis anksčiau ar vėliau ima formuotis polinkis į pasyvią agresiją.
