Kiekvienas žmogus pakartotinai gyvenime susiduria su poreikiu prisitaikyti. Kad adaptacijos procesas vyktų sėkmingai, būtina suprasti šio proceso esmę ir įvaldyti įvairias prisitaikymo strategijas.
Prisitaikymas yra organizmo sąveikos su aplinka procesas, dėl kurio organizmas, aplinka ar abu keičiasi, įgyja naujų savybių.
Psichologijoje įprasta kalbėti apie socialinę adaptaciją ar psichologinę adaptaciją. Tiek socialinė, tiek psichologinė adaptacija apibūdina individo sąveikos su socialine aplinka procesą.
Kalbėdami apie psichologinę adaptaciją, turime omenyje žmogaus sąveiką su savimi, su jo artimiausia aplinka (artimaisiais, draugais, kolegomis) ir su platesne visuomene, kuriai atstovauja socialinės institucijos (valstybė, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos, bažnyčia ir kt.)).
Socialinės adaptacijos bruožai yra tokie, kad žmogus - žmogus - gali daryti įtaką aplinkai, ją pakeisti. Pavyzdžiui, tapęs naujos grupės lyderiu, žmogus gali sukurti naujas taisykles visiems jame esantiems žmonėms. Kitas aplinkos pokyčių, paveiktų žmogaus, pavyzdys yra emocinio užteršimo mechanizmas. Ryškiai demonstruodamas savo emocijas, žmogus jomis užkrės kitus, o dabar - aplinka jau pasikeitė.
Prisitaikymas yra nuolatinis procesas. Neįmanoma kartą ir visiems laikams pasiekti adaptacijos būsenos ir joje sustingti. Tiek pats žmogus, tiek jį supanti socialinė aplinka nuolat keičiasi. Asmuo turi nuolat prisitaikyti prie šių pokyčių.
Veiksmingiausios prisitaikymo strategijos yra dvi:
- Keisti save pagal aplinkos reikalavimus, prisitaikyti prie aplinkos.
- Aplinkos keitimas, kad atitiktų jūsų norus, tikslus, sugebėjimus. Aktyvi įtaka kitiems žmonėms.
Skirtingoms situacijoms reikia skirtingų adaptacijos strategijų. Pagrindinis dalykas yra jų naudojimo lankstumas. Svarbu turėti didelį strategijų arsenalą, pasirenkant juos atsižvelgiant į esamą situaciją.
