XX amžiaus pradžioje katarsio samprata pateko į psichologiją ir psichoterapiją. Jis pagrįstas psichoterapine psichoanalizės praktika, kurios pradininku laikomas Sigmundas Freudas. Psichoanalizėje „katarsio“sąvoka yra sinonimas atsakui, dėl kurio pašalinami gilūs vidiniai paciento konfliktai ir išsivadavimas iš psichinių kančių.
Išvertus iš graikų kalbos, terminas „katarsis“reiškia „gydymą“arba „valymą“. Froido pasiūlyto ir jo pasekėjų sukurto metodo esmė yra sąmoningas žmogaus įvedimas į hipnozės būseną. Tokia pakitusi paciento sąmonės būsena atveria psichoterapeutui prieigą prie skausmingų prisiminimų ir traumuojančių pagalbos prašančio asmens išgyvenimų. Išsiveržus nesąmoningiems impulsams, išlaisvinama patirtis, dažniausiai sukelianti patogeninių apraiškų pašalinimą.
Katarsio efektą galima interpretuoti taip. Stipriausių išgyvenimų fone, lydimas kūno pojūčių, žmogus pašalina vidinį konfliktą, pereidamas be įtampos būsenos. Didžiausias psichoterapinis efektas pasiekiamas, kai pacientas sąmoningai išgyvena praeities jam skaudžius įvykius, sujungdamas savo protą, emocijas ir fizinius pojūčius. Čia kalbama ne apie trauminių praeities paveikslėlių žodinį atkūrimą, bet apie visišką panardinimą į juos su prieiga prie nesąmoningos sferos.
Perėjus katarsį, galima patekti į gilias psichologinių konfliktų šaknis ir pašalinti skaudžių išgyvenimų priežastis. Tuo pačiu metu akcentuojamas somatinis ir emocinis paleidimas, o ne loginės konstrukcijos. Savianalizė ir bandymai rasti pagrįstą paaiškinimą, kodėl asmenybė neatitinka situacijos sąlygų, apsunkina apsivalymą.
Paciento katarsio patirtis dažnai iškart sukelia jo panirimą į ramybės būseną, staigų fizinės savijautos pagerėjimą. Ilgą laiką sukauptas krūvis, išleidžiamas per katarsį, sukelia visiško išsivadavimo ir apsivalymo nuo trauminės situacijos jausmą. Kaip įprasta, pergyvenant katartinę patirtį, žmogaus gyvenime atsiranda visiškos laisvės jausmas ir kai kuriais atvejais pašalinamas tolesnio terapinio poveikio poreikis.
