Per minutę žmogaus smegenys apdoroja tūkstančius minčių. Vienus mes dauginame patys, kiti ateina iš išorės. Tarp minties ir fizinės sveikatos yra aiškus ryšys. Kokių minčių reikėtų vengti ir kaip atpažinti primestas pavojingas mintis.
Yra tokia sąvoka „psichosomatinė liga“- tai liga, kuri turi psichologines šaknis, tačiau atsispindi tikruose organuose. Pavyzdžiui, jei žmogus nuolat turi problemų meilės fronte, tai tikrai gali išsivystyti į organo, pavyzdžiui, širdies, problemą. Yra realių skundų dėl skausmo už krūtinkaulio kairėje (širdies srityje). Įdomiausia tai, kad tokių ligų negalima gydyti tabletėmis. Taip, vaistai palengvina būklę, tačiau liga vėl ir vėl atsinaujina. Pabandykite kalbėti apie savo problemą. Pageidautina ne vieną kartą ir išsamiai. Kalbėdamas tu pats leidi.
Dažnai pykčio metu žmonės vienas kitam sako: „Aš nenoriu tavęs girdėti“, „Aš nenoriu su tavimi kalbėtis“. Taigi, jie užprogramuoja tikrąsias tų organų ligas, apie kurias kalbėjo „širdyje“(ausyse, gerklėje). Šiems žodžiams suteikiama emocinė jėga ir emocinės patirties gilumas vaidina svarbų vaidmenį. Kuo stipresnė ši jėga, tuo didesnė vidurinės ausies uždegimo, tonzilito, faringito ir kitų ENT organų ligų tikimybė.
Tiesą sakant, uždirbti psichosomatinę opą nėra sunku čia ir dabar. Žiniasklaida, reklamuodama televiziją ar radiją, jau seniai pasižymi neurolingvistinėmis programomis. Žinoma, „psichosomatikos platinimas“nėra savitikslis, tai greičiau šalutinis poveikis, bet kam tai yra lengviau. Kad reklama „veiktų“, būtina maksimaliai išnaudoti visus žmogaus pojūčius. Pasąmonės lygmenyje žmogus daro savo pasirinkimą, o sąmoningame lygyje perduodamas tik paveikslėlis su muzikos palyda. Šis muzikinis akompanimentas turi kur „prilipti“. Reklamoje naudojamas „dainas“lengva įsiminti ir visiškai nesunku atkartoti. Manau, kad kiekvienas bent kartą savo gyvenime pagavo dainuodamas reklaminį šūkį. Tiesą sakant, tai atsitinka dažniau, tiesiog didmiesčio ritmu, mes į tai nekreipiame dėmesio. Leisk man paaiškinti. Narkotikų reklama priverčia žmogų prisiminti neigiamą ligos poveikį organizmui, tokiu būdu panardinant žmogų į šią būseną. Ir vizualiai, ir girdimai, ir kinestetiškai (mes matome ligą, girdime apie ligą, jaučiame ligą).
Popdainos prasiskverbia dar giliau į pasąmonę. Tinkamai parinktas motyvas, malonus atlikėjas, atrodo, kad jo balsas hipnotizuoja. Dainas galima kurti ir sunaikinti. Programuojamės patys, kartodami dainuodami dainų ištraukas ir, deja, ne visada dėl visų gerų dalykų. Pavyzdžiui: „… man nesvarbu, ar aš susirgsiu, aš galėsiu uždėti skardines ant savęs“; „Aš kiekvieną dieną save peikiu. O temperatūra kvailio galvoje “; „Krinta sniegas. Sniegas eina. Trenkia man į skruostus, trenkia. Aš labai sergu, karščiuoju. Aš stoviu ir laukiu tavęs kaip kvailys “; - Tu-Lu-La, Tu-Lu-La papūtė man į galvą vėjas. Tokių kūrinių yra daug, ne visada gilinamės į jų prasmę. Net jei tokią dainą temdo humoristinis ar sarkastiškas veikėjas, ji nenustoja būti „aktyvi“. Pasąmonė neturi humoro jausmo, ji viską suvokia pažodžiui. Jūs jam sakėte, kad sergate (pakartojimas), tai serga.
