Pavydas egzistavo visais laikais, tik jei anksčiau dėl to jie kovojo dvikovose ar liejo nuodus į maistą, tai dabar nėra įprasta to demonstruoti.
Apskritai pavydas gali būti dviejų priežasčių. Pirma, tai baimė prarasti mylimą žmogų. Antra - perdėtas nuosavybės jausmas, kai vienas žmogus laiko save tokiu svarbiu ir reikšmingu, kad partneris tampa jo nuosavybe, neturėdamas teisės turėti savo nuomonės ar norų.
Kaip ir bet kuri kita psichologinė problema, pavydas yra jausmas, atėjęs į mus nuo vaikystės. Tai elgesio modelis, kurio išmoko vaikas ugdymo procese. Jei šeimoje yra keli vaikai, nėra abejonių, kad jie varžysis tarpusavyje ir dėl to parodys pavydo jausmą. Jei tėvai tokiems vaikams skirs pakankamai meilės ir dėmesio, jie be problemų peraugs šią būseną. Kita situacija yra tada, kai tėvai per daug saugo, pažeidžia vaiko asmeninę erdvę, kišasi į jo asmeninį gyvenimą. Tada vaikas tokį elgesio modelį perduoda savo šeimai, taip pat pažeidžia asmeninę sutuoktinio erdvę, atimdamas jam laisvę.
Nemanykite, kad pavydas yra meilės apraiška. Meilė visų pirma yra pagarba partnerio interesams, o ne amžinas įtarumas, nepasitikėjimas ir skandalingos pavydo scenos. Kai kuriems žmonėms naudinga kartkartėmis nurodyti pavydo priežastis. Jie mano, kad tokiu būdu galės pritraukti savo partnerio dėmesį. Bet tai iš esmės neteisinga, nes tokiu būdu pakenksite pasitikėjimui, o santykiai taps našta, partneris nuolat bandys jus pagauti melą, visur ieškos apgaulės. Kai kurie žmonės tiesiog negali susitvarkyti su pavydo jausmu. Jei pavydi visko iš eilės, stenkis elgtis priešingai: apsupk partnerį atsargiai, kad jis pats pradėtų ieškoti, kaip tau pailsėti. Kartais nutinka taip, kad pavydas yra gynybinė reakcija, kai pavydus žmogus pats apgaudinėja, net jei ir psichiškai. Taigi jis bando pateisinti savo veiksmus ir mintis.
Šeimos laimės paslaptis yra asmeninės erdvės laikymasis kartu su bendru laisvalaikiu.
