Būti nusikaltimo auka yra labai sunku, o išžaginimo auka yra daug kartų sunkiau. Šio nusikaltimo ypatumas yra tas, kad labai dažnai visuomenė dėl to, kas įvyko, kaltina auką, o ne prievartautoją. Neteisingas būdas, ne toks apsirengęs, taip nesielgiantis … Nedaugelis žmonių po įsilaužimo galvoja apkaltinti savininkus, kad butą uždarė „neteisingai“.
Toks požiūris į auką ją dar labiau traumuoja, verčia tylėti, neieškoti teisybės ir nesikreipti į pagalbą. Tačiau išžaginimo sukelta trauma yra labai rimta. Moterys, išgyvenusios šį košmarą ir su tuo nesusidorojusios, vėliau turi problemų seksualiniame gyvenime, jos retai kuria šeimą, dažniau kenčia nuo smurto šeimoje, įvairių priklausomybių ir darboholizmo.
Ką daryti?
Turite pradėti priimti savo traumą ir save joje pripažindami, kad esate nekalti. Dažnai net be priekaištų iš šalies moteris bando išanalizuoti, kas joje „negerai“, kodėl taip nutiko. Tai kelias į aklavietę. Nusikaltimas įvyko todėl, kad prievartautojas padarė nusikaltimą. Taigi kaltinkite kaltininką, o ne save. Jūs ką tik kliudėte jam. Pyktis, beje, yra gera išeitis iš trauminės situacijos.
Būtinai parašykite pareiškimą policijai! Žinoma, tai yra tam tikras didvyriškas poelgis: eiti ten ir kalbėti apie tai, kas tau padaryta, nors niekas dar nei fiziškai, nei emociškai nepagydė. Daugelis moterų nesikreipia į policiją, nes ten jos bus „atkalbėtos“nuo pareiškimo, vėl ieškos ne nusikaltimo kaltininko, o priežasties - kodėl įvyko nusikaltimas. Jie bijo šoninių žvilgsnių, jie bijo viešumo, jie bijo konfrontacijų. Visa tai yra daugiau nei suprantama, tačiau daugelis šios srities tyrimų rodo, kad tos žaginimo aukos, kurios pasiekė teisingumą, iškėlė bylą į teismą ir įkalino savo smurtautoją, vėliau jaučiasi daug geriau.
Gaukite artimo žmogaus palaikymą. Be abejo, šalia jūsų yra bent vienas asmuo, kuriuo galite pasitikėti, viską pasakyti, paprašyti pagalbos, ir jis (-ai) tikrai padės. Pasiimkite šį asmenį su savimi į policiją. Lygiagrečiai su tuo ieškokite psichologinės pagalbos. Deja, išžaginimo sukelta trauma yra labai intensyvi, ir dažniausiai jos neįmanoma įveikti pasitelkus „virtuvės terapiją“- intymius pokalbius su draugu.
Nebus nereikalinga keisti aplinką bent trumpam. Eikite ilsėtis, bet ne į triukšmingą sausakimšą kurortą, bet į ramų pensionatą, poilsio namus ar sanatoriją. Vėlgi, ne tik vienas! Iš pradžių apskritai geriau nelikti vienai, todėl, jei yra galimybė laikinai persikelti pas giminaičius ar draugus, pasinaudokite šia proga!
