Paauglystė yra pats sunkiausias ir prieštaringiausias laikotarpis kiekvieno žmogaus gyvenime. Vaikas tik pradeda suprasti, kad jis nėra mažas, o tėvai į jį žiūri kaip į didelį suaugusį.
Iš tiesų, beveik visi tėvai beprotiškai bijo šio vaikų gyvenimo laikotarpio, nes prisimena save ir jau mintyse ruošiasi daugybei problemų. Tiesą sakant, vaikai tuo metu nerimauja dar labiau. Taigi kokia psichologija slepiasi paauglių viduje?
Kai kurie psichologai šį periodą vadina paauglyste, kai žmogus praeina savo psichologinio ir fizinio vystymosi etapą nuo vaikystės iki paauglystės. Manoma, kad šis vaikų laikotarpis trunka nuo maždaug dešimties iki penkiolikos metų. Tačiau kartais, atsižvelgiant į individualias vaiko savybes, tai gali pasireikšti anksčiau nei po dešimties metų ir daug vėliau. Kodėl brendimo laikotarpis yra tiek daug vietos raidos psichologijoje ir kodėl paauglystė yra rimčiausia amžiaus krizė?
Pirma, todėl, kad būtent šiame amžiuje vaikas patiria daug išorinių pokyčių, susijusių su žmogaus fiziologija. Kitaip tariant, vaikas pradeda brendimą būdamas 13–14 metų. Ir tai, kaip žinome, yra labai svarbus žmogaus kūno komponentas.
Antra, vaikas keičiasi ne tik fiziškai ir hormoniškai, bet ir psichologiškai. Keičiasi jo sąmonė, mąstymas ir visos paauglių „bėdos“. Jiems labai sunku suprasti, kas su jais vyksta, ir dažnai šis maištas išlenda.
Kaip prasideda šis sudėtingas ir daugialypis laikotarpis? Visų pirma, šiame amžiuje pradeda gamintis daugybė skirtingų hormonų. Jie skatina daugelio vaiko kūno vystymąsi, lavina smegenis, raumenis ir kaulus. Paauglystės laikotarpiu vaiko savivertė kyla, ateina suvokimas, kad jis yra žmogus, kaip ir visi kiti visuomenės nariai. Žinoma, visi nori, tiek tėvai, tiek mokytojai, tiek patys vaikai, kad paauglystė visada gerai ir palankiai baigtųsi vaiko savimonės tikslais.
