Pastaruoju metu vis dažniau reikia sužinoti iš žiniasklaidos, asmeninio bendravimo, susirašinėjimo internete apie smurto artimoje aplinkoje atvejus.
Asmuo, tradiciškai laikomas šeimos galva - vyru, tėvu, savo namų nariams kelia fizinį, psichologinį, ekonominį spaudimą, kuriuo siekiama juos įbauginti, visiškai kontroliuoti, paverčiant juos „plakamais berniukais“, kuriems jis gali atkeršyti už savo socialinės adaptacijos nesėkmės. Namų agresoriaus aukos visada tampa silpnesnės (fiziškai ar psichologiškai) nei jis pats, šeimos nariai: sutuoktinis, vaikai, pagyvenę tėvai, šeimos globojami neįgalūs giminaičiai.
Taigi atsiranda vaidmenų pasiskirstymas: „prievartautojas - auka (aukos)“. Šių santykių prievartautojui būdinga: paslėptas nepilnavertiškumo kompleksas; pasitikėjimas savo teise naudoti smurtą prieš šeimoje gyvenančius asmenis; menkas jų psichinio gyvenimo įvertinimas ar visiškas neatidumas; nesugebėjimas savęs kontroliuoti, poreikis kuo greičiau įveikti dėl bet kokios priežasties kylantį nusivylimą. Visiškai nesipriešinant šeimos nariams jo veiksmams, jo smurtas didėja: jis daromas vis dažniau ir įgauna vis žiauresnes formas.
Tie, kurie vaidina aukos vaidmenį, paprastai rodo žemą savivertę; pagrįsti agresoriaus veiksmus; parodyti pasitikėjimą smurto artimoje aplinkoje normalumu ir įsitikinimą, kad jiems nėra kur laukti pagalbos. Dažnai, net sumušti, jie nesikreipia į teisėsaugą, turėdami klaidingą nuomonę apie santykius šeimoje. Esant tokioms sąlygoms, smurtas šeimoje gali tęstis daugelį metų, pasislėpęs nuo kitų.
