Viena iš trijų nekintamų kiekvienos gyvos būtybės savybių yra malonumo troškimas. Ši natūrali savybė būdinga kiekvienai sielai. Tikrame materialiame gyvenime šis noras mėgautis gali pasireikšti įvairiais būdais, priklausomai nuo to, su kuo susitapatinama.
Jei asmuo tapatina save su siela, tai nuolankumas tampa pagrindine jo gyvenimo savybe. Kai žmogus pradeda suprasti, kad jis yra ne kūnas, o siela, ir giliau supranta šiuo klausimu - sužino, kas yra siela, jis padaro keletą įdomių išvadų. Šventajame Rašte sakoma, kad sielos yra Dievo dalys, kurios kokybiškai nesiskiria nuo Jo. Dievas yra dvasia, o aš - dvasia. Todėl, kai pradedu tapatinti save su siela, tampu natūraliai nuolankus. Mane nėra nė lašo pasididžiavimo, nes suprantu, kad visos aplink mane esančios gyvos būtybės yra tos pačios sielos, Dievo dalys, kaip ir aš. Toks žmogus savaime pradeda rodyti tokias savybes: teisumą, draugiškumą visoms gyvoms būtybėms. Jis pradeda siekti tiesos, tyrumo. Ji stengiasi būti sąžininga ir išmoksta mylėti visus. Tai yra, savo veikloje jis pasireiškia amžinosiomis sielos savybėmis.
Kaip yra žmogaus, tapatinusio save su kūnu, gyvenimas. Tapatumas su kūnu yra tapatumas su vaidmenimis, kuriuos jis atlieka šiame pasaulyje. Tapatindamasis su šiais vaidmenimis jis didžiuojasi savimi. Aš esu geriausias tėvas arba esu sėkmingas verslininkas. Tada šį pasididžiavimą galima išplėsti į kitus vaidmenis. Geriausia ne tik mano šeima, bet ir mano šeima. Mano šalis yra geriausia, mano tauta yra geriausia. Juk mano religija yra geriausia. Religija nebūtinai yra dvasinis mokymas. Religija gali būti bet kokia vertybių sistema. Be to, ši religija tokio žmogaus nelaiko giliu tikėjimu, jam tai tėra ritualų rinkinys. Toks asmuo įvairiomis formomis pasireiškia žiaurumu ir neapykanta gyvų būtybių atžvilgiu, nesuvokdamas, kad jie taip pat yra Dievo dalis. Jis pavydi, meluoja kitiems ir sau, nuolat jaučia neteisybę ir jaučia geismą. Jausmai jį valdo. Net jei jis viso to nenori, deja, tai pasireikš jo gyvenime dėl melagingo savęs tapatinimo su kūnu ir dėl to išdidumo.
Grįžkime prie malonumo. Ši viena iš esamų trijų sielos savybių dviem skirtingiems žmonėms pasireiškia visiškai skirtingais būdais.
Tas, kuris susitapatino su kūnu, patiria nuolatinį geismą, bando patenkinti savo jausmus. Kurie reikalauja vis daugiau malonumo. Kuo daugiau kasytės, tuo labiau niežti. Kiekvieną kartą reikia vis įmantresnių, rafinuotesnių ir net iškreiptų malonumų. Tai galiausiai lemia tai, kad žmogus yra toli nuo gyvenimo prasmės ieškojimo, nuo amžinųjų vertybių ir pradeda degraduoti. Kadangi toks žmogus dėl savo malonumų priklauso nuo kitų, jis nėra laisvas. Jis nori ir reikalauja, kad visi būtų mylimi. Kad būtų galima mėgautis, jis buvo aptarnautas. Pavyzdžiui, žmona iš vyro pradeda reikalauti meilės, pinigų ir visa kita. Arba atvirkščiai, vyras iš žmonos - paklusnumas, kad ji gamintų skaniau, tvarkytųsi švariau. Juk juo turėtų džiaugtis. Žmogus net nesusimąsto, kas gali būti kitaip. Jo pojūčiai nori mėgautis, siela nori džiaugtis, ir jis bando tai padaryti, pritraukdamas ir reikalaudamas meilės sau, bandydamas priversti kitus jam tarnauti. Kas jam sukelia daugiausia nerimo ir kančių.
Žmogus, tapatinęs save su siela, taip pat gali mėgautis šiame pasaulyje. Tačiau jo malonumai yra daug stipresni, grynesni, didingesni. Jie nėra lyginami su žmogaus, turinčio kūnišką gyvenimo sampratą, malonumais. Tas, kuris tiria sielos klausimą ir pradeda save su juo tapatinti, pamažu supranta, ko siela nori. Amžinos laimės siekianti siela yra visiškos visumos dalis. Norėdami pasiekti šią laimę, siela, kaip maža visiškos visumos dalis, turi tarnauti šiai visumai - Dievui. Tik tai atneš sielai pasitenkinimą ir laimę. Žmogus, kuris studijuoja šventraščius, klausosi šventų žmonių (o tai yra vieninteliai tikrai laimingi žmonės šiame pasaulyje), pradeda suprasti, kad tarnaudamas Dievui ir kitoms gyvoms būtybėms jis gauna aukščiausią malonumą. Jis pats nenori ir nereikalauja meilės, ją pradeda generuoti prisijungdamas prie meilės šaltinio - Dievo per maldą ir dvasinę praktiką. Taigi jis tampa tokiu vadovu, dovanoja šią meilę visiems, nepaisant to, ar jis artimas žmogus, ar ne. Iš savo šeimos ar ne. Jo tauta ar religija, ar ne. Jis niekada nereikalauja ir nenori tarnauti sau. Jis pats tarnauja visiems ir rūpinasi visais, matydamas kiekviename sielą. Toks žmogus yra tikrai laimingas, nes Dievas, kuris taip pat yra jo širdyje, yra patenkintas. Nes šis asmuo elgiasi ir gyvena taip, kaip nori Dievas. Ir Dievas jam duoda viską, ko reikia, kad būtų laimingas. Šis kelias nežino praradimų ir pralaimėjimų, nes Dievas apsaugo tokį žmogų, jį visiškai apsaugo ir veda į svarbiausią, tikrąjį gyvenimo tikslą.
