Tėvų teikiama šiluma ir pagalba yra nepakeičiama. Kodėl kartais pernelyg didelė apsauga gali sugadinti tiek vaikų, tiek pačių tėvų gyvenimą?
Tėvų instinktas numato žmoguje nenugalimą norą rūpintis savo vaiku nuo pirmųjų gimimo dienų. Gimęs kūdikis natūraliai yra visiškai bejėgis ir negali išgyventi be pagalbos. Senstant, auklėti reikia vis mažiau. Vaikas pamažu mokosi savarankiškai rengtis, rūpintis savo higiena, išmokti atsistoti už save konfliktuose. Paauglystėje žmogus pradeda formuoti tą personažą ir tuos socialinius įgūdžius, kurie liks jam visą gyvenimą. O šiame amžiuje žmogui reikia tėvų pagalbos ir patarimo: „susišnekėti kaip su vyru“tarp sūnaus ir tėvo, perduoti „moteriškus triukus“iš motinos į dukterį. Žodžiu, tėvų pagalba nepalieka mūsų pačių tėvų iki subrendusios senatvės.
Koks gali būti per didelis tėvų gynimas ir kaip tai vyksta?
Ankstyvo amžiaus grėsmės.
Ankstyvame amžiuje perdėta apsauga yra daug kenksmingesnė už viską. Nesuvokiamam vaikui per daug rūpestingi tėvai į galvą įdėjo mintį „tu su mumis geriausia!“Tuomet mylinčios motina ir tėvas stačia galva puola prie vaiko, kilus pirmajam menkiausiam pavojui ar užgaidai. Ankstyvą (0–7 metų) per daug apsaugoto asmens amžių užgožia socializacijos ir tėvų psichinės prievartos sunkumai. Tačiau psichologinė prievarta dažnai virsta fizine prievarta. Kaip bebūtų keista, fizinį smurtą prieš savo vaikus dažniausiai naudoja vienišos motinos, auginančios vaikus be tėvo.
Toks vaikas eina į mokyklą su savo mažame pasaulyje nusistovėjusia vertybių sistema: mama yra Visatos centras. Mama baudžia ir giria, mama gali viską. Aš esu pati geriausia, nes taip sakė mano mama.
Mokykloje tokį vaiką ištinka baisus šokas: klasėje yra dar dvi dešimtys tų pačių, kurie yra „geriausi“. Čia vaikas susiduria su atšiauria realybe: praktiškai neturėdamas bendravimo įgūdžių ir elgesio visuomenėje, jis gali tapti vaikų kolektyvo atstumtuoju. Galima ir priešinga situacija: turėdamas oficialų autoritetą klasėje (pavyzdžiui, kaip puikus mokinys), pernelyg globojamas studentas neturi tikro autoriteto ir draugų tarp bendraamžių.
Paauglys ir ne tik …
Paauglystėje gilėja socializacijos krizė: žmogus tiesiog neišmoko santykių pagrindų. 14-18 metų amžiaus pasireiškia visiškas atsakomybės trūkumas, silpna valia, iniciatyvos stoka. Juk „mylintys“tėvai nuo pat vaikystės slopino bet kokią iniciatyvą, jie, nors ir lengvabūdiškai, išsprendė visas problemas.
Blogiausiu atveju suaugęs vaikas gali tapti našta tėvams iki paskutinių dienų. Nekurdamas šeimos, neturėdamas darbo, toks žmogus amžinai liks su mylima mama ir tėčiu. Ir tai nėra psichologinė abstrakcija. Apsižvalgykite: tokių šeimų yra kiekvienuose namuose.
