Visuotinai pripažįstama, kad būtent gyvenimas suvalgo meilę šeimoje: namų ruošos darbai, maži vaikai, dirvožemio diena ir nešvarūs chalatai. Iš tikrųjų meilė šeimoje išnyksta, kai dingsta moters meilė sau.
Moteris be meilės yra išnykusi išvaizda, šalia jos yra nuobodulys, tai yra rutina ir nuleistos vyro rankos.
Kai moters viduje yra meilė sau, ji moka save vertinti ir nori savimi pasirūpinti. Ji nori šypsotis, flirtuoti, išbandyti ką nors naujo ir džiaugtis savimi. Ji nepavargsta klausdama savęs: ko aš dabar noriu ir ką aš galiu padaryti, kas man gali tai padėti? Iš principo ji nepamiršta norėti bent kažko šiame gyvenime.
Kai moteris viduje myli save, ji myli visą pasaulį, visus aplinkinius žmones. Ir jūs galite tai pajausti, tai vilioja, norite prisiliesti prie šio vidinio džiaugsmo. Jos foninė šiluma ir džiaugsmas tampa ta paslaptimi, kurią noriu išspręsti: kas yra jos, ko aš neturiu? Kaip ji tai daro? Kuo ji tokia? Ką daryti, jei aš taip pat galiu tai padaryti? Tai tampa energija, prie kurios visi aplinkiniai intuityviai gravituojasi.
Kai moteris myli save, jokie nešvarūs chalatai negali pakeisti realybės, kurią ji sukuria aplink save tiesiog savo egzistavimu. Jūs norite būti šalia jos, nepaisant to, ką ji dėvi, ar ji turi manikiūrą ir kokias bėdas įveikia kiekvieną dieną.
Kai moters viduje jaučiasi savimeilė, jai nerūpi, ar ją kas nors kitas myli, ar ne. Ji jau alsuoja meile ir jai šios meilės pilnai užtenka. Tačiau paradoksaliausiu būdu būtent tada kiti ją pradeda mylėti. Įskaitant ir pirmiausia jos pačios vyrą.
Moters meilė sau yra kasdienio vyro švelnumo ir rūpestingumo ja garantija. Jos šypsena ir linksmumas daro vyrą ją dar laimingesnę, kad pats būtų patenkintas šia laime. Kiekvieną dieną ir kiekvieną minutę.
