Žodis „atgaila“yra panašus į bažnyčioje vartojamą žodį „atgaila“. Skirtumas tas, kad atgaila yra vidinio perkainojimo procesas, vykstantis žmogaus viduje, o atgaila - pasakojimas apie neteisingus žmogaus veiksmus.
Atgaila yra jūsų veiksmų suvokimas kaip neteisingų ir nepriimtinų. Kiekvieno žmogaus sieloje yra tam tikra riba, kurios jis stengiasi neperžengti, kad jo paties akimis nebūtų „už įstatymo ribų“. Vienam smogti žmogui yra visiškai normalu, kitam net balso pakėlimas kitam yra priežastis, dėl ko vėliau gaila.
Vidinė moralė yra labai individuali sąvoka.
Tačiau priimtinumo ribos taip pat gali pasikeisti. Kai žmogus įsitikina, kad jo paties vidinės normos yra neteisingos, tai gali priversti pakeisti visą vertybių sistemą. Tokiomis sąlygomis žmogus dažniausiai patenka į likimo vingius, pavyzdžiui, atsidūręs tokioje pačioje situacijoje kaip ir jo įžeistas asmuo. Ir tai priverčia jį rimtai pagalvoti apie savo vidines ribas.
Jautriausi yra tie žmonės, kurie patys daug kentėjo, jei randa jėgų nesusitelkti tik į save. Tokie žmonės jaučia labai stiprų vidinį moralinį jausmą ir jie prideda savąsias prie visuomenės moralės normų, kurias jie labai išgyveno. Pavyzdžiui, jei kas nors iš šeimos neįvykdė savo pareigų, toks asmuo niekada neklaus: „Kodėl jūs neįvykdėte?“Juk šis klausimas iš tikrųjų yra ne informacijos prašymas, o latentinis žmogaus spaudimas. Žmonės, turintys padidėjusį moralinį jausmą, jo niekada nepaklaus. Greičiau jie tiesiog santūriai primins apie būtinybę atlikti tą ar tą veiksmą.
Kartais moralinių ribų pasikeitimo priežastis yra pilietinės atsakomybės už veiksmus situacijos. Dažniau, deja, nusikalstama. Ir tada žmogus staiga supranta, kiek jam liko, nutolo nuo žmonių dėl to ar ano poelgio. Žmogus išstumia save už kitų žmonių taisyklių ribų, tuo atitolindamas juos nuo savęs. Tai gali lydėti tam tikro atvirumo jausmas, kaip ir „Nusikalstamumas ir bausmė“, tačiau laikui bėgant ši situacija tampa itin nemaloni ir žmogus siekia atgailaudamas susitaikyti, susivienyti su kitais net bausmės kaina. Būtent taip nutiko Dostojevskio herojui.
Tokiu atveju, kaip teismas, nuoširdi atgaila taip pat yra labai vertinama ir į ją atsižvelgiama priimant nuosprendį būtent todėl, kad tai reiškia žmogaus pasikeitimą. Tai yra, atrodo nepriimtina, kad žmogus gyvena kaip anksčiau.
Geriau mokytis iš kitų klaidų ir kuo dažniau išmatuoti savo vidinį moralinį pojūtį socialinėmis normomis, kad visuomenė jums būtų patogi.
