Jie sako, kad jis yra pavydus - tai reiškia, kad jis myli. Tačiau kartais pavydas tampa toks stiprus, kad meilės nebelieka. Neįmanoma įžeisti, pažeminti, smogti mylimam žmogui! Meilė nėra agresyvi. Pavydas yra agresyvus. Koks pavydas kelia pavojų ir kodėl jis neturėtų augti sieloje, žudydamas meilę?
Pavydas yra tironiškas jausmas. Nenuostabu, kad jie sako, kad pavydūs jaunikiai pasirodo esą abejingi vyrai, o iš pavydžių nuotakų - nekenčiančios žmonos. Meilė tave daro laimingą, pavydas - nelaimingą. Jei žmoguje vyravo pavydas, tai meilė paliko jo širdį, kuri išreiškiama pasitikėjimu, laimės troškimu. Pavydo esmė yra ne meilė, o daugialypis nepilnavertiškumo kompleksas - nepasitikėjimo, išdidumo, sąmoningo pralaimėjimo ir savininkiškumo mišinys, kuris iš anksto nulemia žmogų kaip daiktą, atimdamas teisę būti savimi. Kai ši emocija auga ir įgauna skaudžių bruožų, santykių išsaugojimas paprastai kelia abejonių. Ne visi gali ištverti kasdienes pavydo scenas.
Pavydas dažnai pasireiškia maniakišku „įrodymų“ieškojimu, kuris iš tikrųjų neturi nieko bendra su tikra išdavyste. Pavydus žmogus nesąmoningai nori įsitikinti, ar jis teisus, įsitikinti blogiausiomis prielaidomis. Pavydžiam žmogui atrodo, kad „išnešdamas švarų vandenį“ir pavaldus partneriui dėl savo paties ramybės jis suras prarastą harmoniją. Deja, viskas vyksta visiškai priešingai. Pavydus žmogus, stengdamasis kontroliuoti partnerį, eina toliau, vedėdamas santykius į aklavietę. Spaudžiamas partnerio pavydo, žmogus praranda gebėjimą nuoširdiems santykiams, tampa izoliuotas, tampa slaptas. Todėl vyrai ar žmonos, kurie meluoja iki pusės, dažniausiai pasirodo ten, kur yra pavydas.
Pavydas yra aklas, o pavydaus žmogaus logika dažnai yra absurdiška. Pavydus žmogus siekia sugadinti artimųjų nuotaiką nesibaigiančiais „tardymais su priklausomybe“, užgaidomis, emociniais neigiamumo protrūkiais. Pavydus žmogus yra linkęs kaltinti mylimąjį ne tik realiais nusikaltimais, bet ir įsivaizduojamomis ar net visiškai sugalvotomis nuodėmėmis! Juk pavydaus žmogaus vaizduotė kartais tampa siaubinga.
Ramūs tų ar tų įsivaizduojamų nusikaltimų paaiškinimai neveikiančiam žmogui neveikia. Į proto argumentus atsižvelgiama nenoriai, bet kuri aplinkybė nagrinėjama per padidinamąjį stiklą, o nereikšmingos detalės suvokiamos kaip lemtingos aplinkybės. Tikroji padėtis matoma iškreiptai. Pavydo velnias paverčia „musę drambliu“, subjauroja pavydaus žmogaus ir jo meilės objekto bei tų, kurie visiškai nedalyvauja pavyduolio sugalvotame konflikte, akyse.
Jei žmogaus gyvenimą užima pavydus partneris, nuolat šnipinėdamas ir ieškodamas neištikimybės įrodymų, kyla depresija ar net „skraidoma sapne ir tikrovėje“, melas, slepiantis tiesą, ieškant išeities. Jei pažvelgsite į tai, tada sutuoktinius ar partnerius apgaudinėti dažniausiai verčia jų erzinančios „pusės“, kurios be ceremonijų peržiūri mylimojo gyvenimą, dažnai prarandamos žodžių ir veiksmų proporcingumo jausmas, tuo atstumiant partnerį nuo savęs. Jei abipusė meilė ar meilumas yra stiprus, pavydo kankintas žmogus pasitraukia į save, „sulanksto sparnus“, iš vidaus tampa abejingas savo paties gyvenimui ir kartais patenka į vangų ir beveik nepastebimą depresiją. Taigi pavydu užnuodyti santykiai pagimdo nevykėlius, sugriauna karjerą, atima iš žmogaus kūrybines apraiškas ir galų gale - padaro partnerį viduje vienišą ir nelaimingą. Toks žmogus praranda sugebėjimą mylėti. Ir prasideda skausminga, nuobodi, destruktyvi vienatvė abiem, kur kiekvienas prisitraukia šeimos gyvenimo diržą, pamiršdamas gyvenimo džiaugsmus ir kasdienius grumtynes bei net skandalus.
Meilė yra ne tik emocinis, dvasinis ir fizinis prisirišimas, bet ir pagarba kito asmenybei. Iš anksto pavydas lemia artimo žmogaus nepagarbą, kartais labai demonstratyvų, pakerta asmens autoritetą. Pavydo apsėsti sutuoktiniai gali lengvai sukelti negražų viešą peštynę, diskredituodami tiek save, tiek savo „sielos draugą“tų, kurie pasirodė esą netyčiniai nelengvos scenos liudininkai, akyse.
Agresyvus, įsišaknijęs pavydas slopina teigiamas žmogaus emocijas, todėl jis tampa įtarus, nemandagus ir sujaudintas. Pavydo paimtas asmuo linkęs į žodinį ir fizinį smurtą prieš kito asmenybę, į partnerio pažeminimą ar savęs pažeminimą - bandydamas sužadinti gailestį, įpareigoti, atimti laisvą emocinį gyvenimą. Ir tai dažniausiai lemia tai, kad „sužeista“šalis nusprendžia pakeisti savo gyvenimą ne tik emociškai, bet ir fiziškai - įvykdydama tikrą išdavystę ar nutraukdama santykius su erzinančiu isterišku partneriu, kad rastų bent kiek ramybės ir laisvės.
Pagrindinė pavydaus žmogaus problema yra jo paties savivertė.
Vienintelis būdas yra atsiriboti nuo partnerio ir suprasti: pavydas yra destruktyvi emocija, o nepaisius - liga. Neturėtumėte kankinti jo ir savęs, produktyviau spręsti savo psichologines problemas. Kreipkitės į psichologą, jei pavydas nesiekia masto, tai tampa akivaizdu kitiems. Sutvarkykite save išorėje ir viduje. Atsisakykite alkoholio, kuris, kaip žinoma, provokuoja konfliktus dėl senų nuoskaudų ir erzinančių avarijų. Skirkite laiko savo pomėgiui, raskite įdomios veiklos. Kitaip tariant, nukreipkite energiją teigiama linkme, padidinkite savivertę.
Įgijęs savigarbos, žmogus tampa savarankiškas, nepriklausomas - tai reiškia, kad jis vertins santykius su partneriu, gerbs jo pasirinkimą, skaičiuos savo asmeninę erdvę. Tai reiškia, kad tokie santykiai bus stabilesni, labiau apsaugoti nuo įsibrovimo iš išorės - varžovo ar varžovo pavidalu, kurie, kaip žinote, atsiranda ten, kur santykiai jau seniai nutrūko.
Žinoma, visa tai netaikoma lengviems pavydo dūriams, kurie neišvengiamai įsimaišo į meilės jausmą ir tarnauja, veikiau, papildoma paskata suteikti partneriui pasitikėjimą, kad jie nėra jam abejingi. Be to, nedidelis pavydas palaiko jausmus geros formos, verčia žmogų tobulėti - išoriškai ir viduje. Juk pajutęs, kad šalia tavęs yra jautrus, supratingas ir artimas žmogus, nelabai norisi žiūrėti į nepažįstamus žmones.
