Pasaulyje yra žmonių, kuriems meilė tėra žodis. Šis jausmas jiems neturi prasmės ir vertės. Ši pozicija dažnai grindžiama tiesioginiu nesugebėjimu mylėti, kurį gali suformuoti įvairios aplinkybės. Dažnai tokį nesugebėjimą jausti skatina suvokiamas - ar ne - nenoras dovanoti meilę kitam žmogui ar visam mus supančiam pasauliui.
Daugelis psichologų mano, kad mylėti gali tik tas žmogus, kuris išgyvena šį jausmą savo atžvilgiu. Kitaip tariant, tie žmonės, kurie niekina save, palaiko priešiškus santykius su savimi, nesugeba mylėti kito žmogaus. Tokios asmenybės paprastai neturi empatijos: jos nemoka „perskaityti“kitų žmonių emocijų ir pojūčių, pagauti to, ką jaučia kitas žmogus. Ir jie negali suteikti meilės, reaguodami į tokį jausmą.
Savimeilė yra nesugebėjimo mylėti formavimosi pagrindas. Be to, galima išskirti penkis taškus, kurie turi įtakos žmogaus gebėjimui ir norui patirti stiprius ir ryškius jausmus, pasidalinti jais su kitais ir pasauliu.
Problema, kilusi iš vaikystės
Situacijoje, kai nesugebėjimas ir nesugebėjimas mylėti atsiranda vaikystėje, įvykių vystymui gali būti du variantai.
- Jei šeimoje nedemonstruojama jausmų, nėra kalbama apie emocijas, nepriimama rodyti meilės, tada vaikas pamažu pradeda formuotis nesugebėjimu mylėti. Jis nemato prieš save teisingo - adekvataus - elgesio modelio, kurį galėtų perimti. Jam jausmų ribojimas tampa norma. Todėl tapdamas suaugusiuoju toks žmogus gali jausti sumišimą, nepatogumą ar net pyktį, kai kas nors išreiškia jam romantišką užuojautą, reikalauja iš jo meilės. Tokių žmonių pasaulio paveiksle gebėjimo mylėti paprasčiausiai nėra. Jie nesupranta, kodėl to reikia, kokia prasmė ir kodėl reikia tarti keletą žodžių, atlikti kokius nors veiksmus.
- Vaikai, kurie augo šeimose, kuriose jiems trūko šilumos ir meilumo, paprastai taip pat neturi gebėjimo mylėti. Tėvai ir artimiausia aplinka neįdėjo šio įgūdžio, neužpildė vaiko meilės, nesuformavo jame savivertės jausmo. Paprastai tokie asmenys gali ieškoti romantiškų santykių, tačiau norėdami užpildyti vidinę tuštumą. Jie maudysis kitų žmonių jausmuose ar aistroje, tuo pačiu nieko neduodami.
Susitelkimas į pasiekimus
Ekspertai laikosi idėjos, kad į tikslą orientuoti žmonės, vadinamieji karjeristai, linkę nemokėti mylėti. Tokiems asmenims pirmoji vieta yra ne požiūris ir emocijos, o pasiekimai, tikslai, sėkmė ir rezultatai.
Tiesioginiai darboholikai taip pat gali būti priskirti šiai kategorijai. Paprastai pasinėrę į darbą asmenys nemoka mylėti ir atsipalaiduoti. Jų požiūriu, emocijas ir jausmus galima vertinti kaip nenaudingus, blaškančius ir net apsunkinančius.
Remiantis statistika, daugelis darboholikų tokiais tampa dėl noro pabėgti nuo bet kokių kasdienių problemų ir situacijų, dėl noro pabėgti nuo savęs, savo vidinių jausmų ir neišspręstų vidinių konfliktų. Dažnai psichologinio diskomforto priežastis yra būtent neišsipildžiusi meilė ar abipusė simpatija. Todėl nesugebėjimas mylėti šiuo atveju gali būti pagrįstas banaliu nenoru patirti kažką panašaus.
Neigiama patirtis iš praeities
Žmonės, kadaise patyrę dramatiškų įvykių, susijusių su jausmais ir tiesiogiai mylintys, gali vieną akimirką tarsi prarasti gebėjimą mylėti ir patirti visas susijusias emocijas.
Tokiu atveju nesugebėjimą vėlgi gali sustiprinti nenoras. Be to, dažnai baimė, neigiamas jaudulys, vidinis nerimas ir nerimas, niūrus požiūris į gyvenimą ir santykius tampa tokiais šriftais, kurie maitina negebėjimą ir troškimą.
Pernelyg didelė meilė sau
Nepaisant to, kad psichologai nustato asmens meilę sau kaip pagrindą gebėjimui patirti šį jausmą aplinkinio pasaulio ir kitų žmonių atžvilgiu, per didelis susikaupimas savyje gali sukelti neigiamų pasekmių.
Skaudus egoizmas, patologinis narcisizmas gali tapti priežastimis, kodėl žmogus nemoka mylėti, negali ir nenori. Toks žmogus yra visiškai susikoncentravęs į save, siekia patikti sau, nuolat palaikyti patogiausias gyvenimo sąlygas, įgyvendinti išimtinai savo užgaidas ir norus. Panašių bruožų turintiems žmonėms gali būti sunku ne tik mylėti, bet ir užmegzti draugystę ar net darbinius santykius.
Nesugebėjimas idealizuoti
Keista, bet psichiatrijos požiūriu nesugebėjimas (nesugebėjimas) mylėti yra tiesiog skausminga būklė. Psichiatrijoje nesugebėjimas patirti šio jausmo dažnai prilyginamas sunkiam neuroziniam sutrikimui. Kodėl? Dėl tos priežasties, kad asmuo, kuris kreipėsi į psichiatrą ar psichoterapeutą, turi tam tikrų bruožų ir simptomų, rodančių patologiją. Tarp kurių yra nesugebėjimas ir nenoras patirti romantiškų jausmų.
Pats meilės jausmas suponuoja sąlyginį pasirinkto objekto idealizavimą, ar tai būtų kitas asmuo, ar apskritai gyvenimas, mus supantis pasaulis. Jei asmuo negali ar nenori nurodyti idealių daikto bruožų, ji negalės iš tikrųjų mylėti. Toks nesugebėjimas ar nenoras, kaip taisyklė, grindžiamas baime: prisirišimo, nusivylimo, moralinio skausmo, priklausomybės baime ir pan. Ekspertai pažymi, kad labai dažnai žmonės, nemokantys mylėti, yra pažeidžiami, jautrūs, nerimastingi, įtarūs ir trapūs.
