Šiuolaikinėje psichologijoje įprasta suprasti „sąmonę“kaip tokį objektyvios tikrovės atspindėjimo būdą žmogaus psichikoje, kuriame žmonijos socialinės-istorinės praktikos patirtis tarnauja kaip jungiamoji, tarpininkaujanti grandis.
Nurodymai
1 žingsnis
Sąmonė yra aukščiausia psichikos forma ir, pasak Karlo Marxo, „socialinių-istorinių sąlygų susiformuoti asmeniui darbo veikloje rezultatas, nuolat bendraujant su kitais žmonėmis“, t. „Viešasis produktas“.
2 žingsnis
Sąmonės egzistavimo būdas, kaip matyti iš žodžio reikšmės, yra žinojimas, kurio sudedamosios dalys yra tokie pažintiniai procesai kaip:
- sensacija;
- suvokimas;
- atmintis;
- vaizduotė;
- mąstymas.
3 žingsnis
Kitas sąmonės komponentas yra savimonė, gebėjimas atskirti subjektą nuo objekto. Savęs pažinimas, būdingas tik žmogui, priklauso tai pačiai kategorijai.
4 žingsnis
Sąmonė, pasak Karlo Marxo, neįmanoma nesuvokus bet kokios veiklos tikslų, o neįmanoma atlikti užsibrėžtų užsiėmimų, atrodo, yra sąmonės pažeidimas.
5 žingsnis
Paskutinis sąmonės komponentas laikomas žmogaus emocijomis, pasireiškiančiomis vertinant tiek socialinius, tiek tarpasmeninius santykius. Taigi emocinės sferos sutrikimas (neapykanta anksčiau mylimam žmogui) gali būti sutrikusi sąmonė.
6 žingsnis
Kitos mokyklos siūlo savo sąmonės kategorijos sampratas, susitelkdamos į sąmonės vertinimą kaip suvokimo organų tikrovės atspindėjimo procesą ir jo komponentų (pojūčių, reprezentacijų ir jausmų) įgyvendinimą appercepcijos lygiu, tačiau toliau skiriasi:
- struktūralistai - sąmonės prigimtį išveda iš pačios sąmonės, bandydami išryškinti pagrindinius elementus, tačiau jau apibrėžimo lygmenyje susiduria su sąmonės nešėjo pradinės padėties problema;
- funkcionalistai - bandė sąmonę laikyti biologine organizmo funkcija ir priėjo išvadą apie nebūtį, sąmonės „prasimanymą“(W. James);
- Geštalto psichodologija - sąmonę laiko sudėtingų virsmų pagal geštalto dėsnius rezultatu, tačiau negali paaiškinti savarankiškos sąmonės veiklos (K. Levinas);
- veiklos požiūris - neišskiria sąmonės ir veiklos, nes negali atskirti rezultatų (įgūdžių, būsenų ir kt.) nuo prielaidų (tikslų, motyvų);
- psichoanalizė - sąmonę laiko nesąmoningu produktu, išstumiančiu konfliktuojančius elementus į sąmonės lauką;
- humanistinė psichologija - negalėjo sukurti nuoseklios sąmonės sampratos („Sąmonė yra tai, ko nėra, ir nėra tokia, kokia yra“- J.-P. Sartre'as);
- kognityvinė psichologija - sąmonę laiko kognityvinio proceso logikos dalimi, neįtraukiant šios kategorijos į specifines pažinimo procesų schemas;
- kultūrinė-istorinė psichologija - sąmonę apibrėžia kaip pagrindinę savęs įvaldymo sąlygą ir priemonę, prisiimdamas mąstymą ir afektą kaip žmogaus sąmonės dalis (L. S. Vygotsky).
