Kaip dažnai mes kam nors sakome: kodėl tu panašus į vaiką!? Į šią frazę įdėjome priekaištų. Vaikystėje yra daug aspektų, tačiau kai kurių iš jų neverta prarasti augant. Tam tikrais būdais galime mokytis iš vaikų ir patys įgyti neįkainojamos patirties.
Suaugusieji, lyginant su vaikais, visiškai nemoka nustebti arba tai daro labai retai. Tuo tarpu mažam vaikui viskas yra nauja ir stebina. Kūdikis su džiaugsmu priima bet kokią patirtį, sugerdamas ją kaip kempinė. Vaikas ne mažiau džiugus ir įdomus plauti indus, eiti į naują žaidimų aikštelę ar žaisti su nepažįstamu žaislu. Mes ieškome kažko ypatingo, kaip džiaugsmo priežasties, pamiršdami paprastus dalykus, kurie mus visą laiką supa.
Vaikai spontaniškai išreiškia savo jausmus. Jei vaikas liūdnas, jis liūdnas; jei smagu - šypsosi. Atrodo, kad viskas paprasta. Bet senstant, tarp jausmo ir jo išreiškimo, mes pradedame per daug galvoti. O kaip tai atrodys iš išorės? Ar yra džiaugsmo priežasčių? Mes arba visiškai užblokuojame emocijų išraišką („dabar ne laikas ir vieta“), arba dažnai išreiškiame kažką visiškai kitokio, nei jaučiame. Taigi mes, bandydami išgelbėti veidą, prarandame ryšį su savo vidiniu pasauliu, nustojame save suprasti. Mąstymas ir jausmas yra visiškai skirtingi dalykai. Mes, kaip ir vaikai, turime leisti sau patirti bet kokias emocijas. Ir pagalvoti, kaip tinkamai juos išreikšti savo elgesiu. Bet tik norint nusišypsoti nuo geros nuotaikos, galvoti nereikia.
Tai tik du aspektai, kuriais galime pasimokyti iš vaikų. Žiūrėdamas į savo vaiką tikriausiai gali pamatyti ką kita. Tačiau net ir pateikus šiuos du dalykus galima sakyti, kad „būti kaip vaiku“kartais nėra taip blogai. Ne visada verta tik auginti ir auginti vaikus, jūs taip pat galite pasimokyti iš jų.
