Kleptomanija yra psichologinis sutrikimas, išreikštas nuolatiniu noru pasisavinti ką nors, kas priklauso kitam asmeniui, kitaip tariant, pavogti. Be to, vagystės daiktas dažniausiai neturi materialinės vertės, tačiau kartais neįmanoma įveikti noro įsimesti patikusį daiktą į kišenę.
Tai gali skambėti keistai, beveik neįtikėtinai, tačiau dažniausiai kleptomanija išsivysto žmonėms, gyvenantiems klestėjimo ir gerovės sąlygomis, ir daugiausia moterims. Tam yra kelios priežastys ir jos „auga“, kaip paprastai būna klinikinėje psichologijoje, nuo pat vaikystės. Vaikai, kaip ir magai, linkę tyrinėti jiems nepažįstamus ir patrauklius dalykus, tačiau kartais, flirtuodami, pamiršta juos pastatyti į vietą arba grįžta pas savininką. Laikui bėgant, jei nepateiksite komentarų, toks užmaršumas gali tapti įpročiu arba, likdamas nebaudžiamas, vaikas ims ko nors neprašyti, jau sąmoningai. Laikui bėgant tai virsta savotiška pramoga, kurios sunku atsisakyti net su amžiumi. Be to, dauguma mažylių, ypač mergaičių, mėgsta atkreipti į save dėmesį. Jei tėvai nekreipia dėmesio, tai reiškia, kad reikia ką nors padaryti, kad tai dirbtinai gautų, net jei tai yra papeikimas ar bausmė. Tai dažnai būna turtingose šeimose, kur dėl pinigų atnešančio darbo suaugusieji neturi laiko savo atžalų psichologinėms problemoms spręsti. Būna ir kitaip: šeimai nėra labai gerai, o vaikas surenka viską, kas bloga lietingą dieną. Suaugęs žmogus turi geras pajamas, o vaikų įprotis viską kaupti išlieka. Kaip bebūtų, kleptomanijos instinktas vyrauja prieš proto balsą ir išreiškiamas apsėdimo forma. Deja, nors kleptomanija vadinama liga, ji neturi vaistų gydymo metodų, o psichoterapeutai su ja kovoja. Ilgalaikė terapija padeda tik iš dalies ir su sąlyga, kad žmogus pats nuoširdžiai nori atsikratyti savo priklausomybės. Vienintelis šio sutrikimo tipas, kurį galima visiškai išgydyti, yra vadinamoji „įprasta kleptomanija“, kai pacientas vagia ne sąmoningai, o tarsi iš įpročio.
